Nuo to vakarėlio mes nebebendraujam, VISIŠKAI. Vasarą aš susituokiau ir šią vasarą buvo 3 metai kaip esu ištekėjusi moteris. Santykiai nėra patys geriausi, gal net šalti, kartu nemiegam, vaikų neturim, bendro turto taip pat, gyvenam kiekvienas sau. Su Jonu nuo išleistuvių baliaus taip ir nebebendraujam, nežinau kaip jam sekasi. FB Matau kaip likusi xebryte su kuria naktinėdavom kuria šeimas, gimdo vaikus, o iš Jono jokios žinios… Kol pries gerą mėnesį nesulaukiau skambučio: Labas, pasiilgau taves…
Taip taip, iškart pažinau tą balsą…
Trumpai prasimetėm keliais žodžiais, susitarem susitikti ir pakalbeti kaip sekas. Susitikome paskutine lapkričio diena kavinėj, gera buvo ji pamatyti, net labai gera. Jis vienas, vienišas, sake daug merginu buvo bet TU vienintele mano galvoje. Šakės, jis dar gražesnis nei prisimenu, dar protingesnis ir jis vis dar apie mane galvoja. Klausė kaip sekasi man, sako labai norėjau susitikti, nes per šventes išvyktu pas tėvus į užsienį ir turbūt visam laikui, norėjau tave pamatyti paskutini karta… Atėjo laikas atsisveikinti, apsikabinom ir jaučiu, jaučiu giliai širdyje kad nenoriu jo paleisti.. Įsivaizduojat, ištekėjusi moteris, laiko glėbyje kitą vyrą ir nenori jo paleisti, širdis daužosi ir lupos pačios sukuždėjo: Nenoriu taves paleisti, o jis važiuok su manim.. nusisypsojau, paleidau ji,: tu ka pakvaisai
Taigi eina antra savaite kaip gavau pasiulyma keliauti su juo, liko dar dvi… KA MAN DARYTI???
Sapnuoju JI, niekada nesu sapnavusi jokio vyro, o dabar sapnuoju.. Dieve padek man apsispresti, nes isprotesiu… Palikti susideliojusi gyvenima su patikimu bet kazin ar bemylimu zmogumi ar leistis i nuotyki?
Kaip pasielgtumet mano vietoje?
p.s. tai mano gyvenimo istorija, ne epizodas is knygos ar fimlo, ne fantastika ar mano vaizduote, taip tikrai buvo ir yra. Jei netikit ar norit pasisaipyti, man jusu nuomones nereikia, bukit protingos nesigadinkim nuotaiku
p.p.s. man 27, Jonui 28 Mano vyrui 30
