Savais būdais bandžiau įteigti sau teigiamų minčių, visada atsigręždavau į tuos, kuriems labiau pasisekė negu man, bet pagalvojau, kad reikia pažvelgti į tuos, kuriems ne taip pasisekė kaip man. Mąsčiau dar apie tai, kad jeigu jau mano gyvenimas sugriuvęs, tai galiu daryti ką noriu, vistiek labiau nesugadinsiu, išmokau ignoruoti pašaipančius mane žmones, vietoj to, kad pavydėčiau kitiems, ėmiau tobulinti save. Pavyzdžiui, išsiskyrus su vaikinu, pasinėriau labiau į mokslus ir kas svarbiausia tai davė vaisių. Žinoma tuo neapsiribojau, dažnai išeidavau pasivaikščioti (nors visada galvojau, kad pats liūdniausias dalykas būti vienai, tuo labiau vaikščioti) ir pasiėmus pakankamai geros literatūros tiesiog ilsėdavausi ir mąstydavau, kad kai kurie už tokias daug ką atiduotų. Esmė tame, kad pradėjau vertinti ką turiu, nors mane irgi lydėdavo dažni pykčiai su mama, neturėjau pakankamai gerų draugių, tačiau stengdavausi nukreipti dėmesį kitur. Nors negaliu pilnai pasigirti, kad neturiu liūdnų dienų retkarčiais, tačiau mane vis rečiau aplanko bloga nuotaika A, dar vienas svarbus išmoktas dalykas, kad sugebėjau pašiepti save (kol kiti nespėjo) parodydama, kad nesu pažeidžiama.
