Liūdnos šventės. Versija nr. 1002838373
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Paliko vaikinas, išdavė mergina, negavo dovanų, giminės apsimeta, jog ne Kalėdos… Liūdna.
Man irgi liūdna ir kadangi dabar naktis, viskas slegia šimtkeriopai labiau, o pakalbėti neturiu su kuo, pasidalinsiu savo švenčių įspūdžiais su jumis.
Daugmaž savaitę prieš šventes man prasidėjo depresijos atkrytis. Dar kažkiek laiko bandžiau kontroliuoti tiek save, tiek liūdesius bei mintis apie tai, kaip nemiela gyventi, tačiau jėgų pakako neilgam. Atostogoms į gimtąjį miestą važiavau su ašarom akyse. Ir tai ne kokia nors metafora, kad skaitytųsi lengviau.
Grįžus užsidariau nuo visko ir visų. Mano šeimai tas jokia ne naujiena, tad nelabai ir lindo prie manęs. Bet atėjo Kūčių vakaras. Metas važiuoti į kaimą. Aišku, niekur važiuoti nė nesiruošiau, nes *palikitmanevisiramybėj*, eilinį kartą susiriejau su motina, bet svarbiausia atstojo ir paliko mane pačiai sau. Ir bėdoms.
Aišku, visą laiką iki šiandien prabuvau it žliumbianti ir laukianti, kol iš jos padarys mišrainę, daržovė. Nei valgyt, nei pakvepuoti grynu oru, nei pabendrauti. Nesugebėjau nieko. Va, nebent internetus užeiti ir pabandyt išspausti kokią nors bent šiek tiek į šviesą linkusią emociją.
O dabar tiesiog kilo noras pakalbėti. Tai vat, esmė tame, kad aš suvokiu, jog liga mane suės, o ne aš ją. Jau ir taip per ilgai laikausi, nebeturiu nei noro, nei jėgų slopinti negražioms mintims. Aš nebegaliu žiūrėt į veidrodį ir matyti suknistą bejėgystę su sutrukinėjusiomis akių kraujagyslėmis ir juodom duobėm vietoj akių. Nebegaliu laukti, kol viskas pasibaigs, nes suprantu, kad tai bus trumpam, o po to smogs vėl taip pat, kaip dabar.
Bet kol kas yra, kaip yra.
Šiuometu nesugalvoju, ką dar parašyti ir kaip dar išnaudot pusvalandžio ramybės būseną. Jei sugalvosiu – raštelsiu.
O jūs galite nieko ir nerašyti čia, šios temos tikslas nėra patarimų ieškojimas. Aš tiesiog norėjau pamėgint kalbėt.
O tau nustatyta depresija, gydaisi? Ar kaip?
O aš norėčiau parašyti ))) Tik irgi, nelabai žinau ką. Papasakok ką nors )) Beje, rašyti tau tiktų. Turi cinkelį tokį, tad galėtum ramesnių nuo minčių laiku rašyt. Arba kad ir tuo prasčiausiu.
Beje, kiek tau?
Nustatyta prieš balažin kiek laiko. Gydžiausi, po to buvo kiek aprimę (ne tiek, kad būtų visiškai gerai, bet bent nelaipiojau sienom), buvau nutraukus ir reguliarius vizitus pas gydytoją. Na, tik dėl migdomųjų kokį kartą į kelis mėn. ateidavau.
O dabar jau nuo rudens pradžios jaučiau, kad bus blogai. Šiaip ne taip užsirašiau pas gydytoją (gan daug pastangų tas pareikalavo, nes naujas miestas, naujo gydytojo paieškos ir pan.), bet vaistai netiko man ir šiaip dar nebuvo itin blogai tuo metu, kai ėjau. Sausio šeštą keliausiu vėl. Tik kad iki jos dar marios laiko. Et.
Ne-a, rašyti negalėčiau, neturiu aš ką naujo pasakyti pasauliui. :> man dvidešimt
Papasakok, kaip nustato depresija, kokiu vaistu israde? Patiko?
Depresiją nustato psichologiniais testais, pokalbiais. Skiriami vaistai dažnai būna benzodiazepinai, bet nevisada. Kartais ir MAO inhibitoriais gydo, bet jie senesnės “kartos” antidepresantai. Vaistų daug yra.
O ar patiko, čia geras klausimas, kiek žinau, daug kam tokie vaistai patinka
Ne manęs klausėt, bet vis tiek pasijutau baisiai svarbi persona ir atsakiau
Nesamonė su tais vaistais. Teko man apsilankyti, pas psichologę (vargu, ar rimtai žiūrinčią į savo darbą), po pokalbio su manimi ji nusprendė, kad man giliausia depresija ir be vaistų neišsiversiu. Tačiau kaip gerai, kad nesigriebiau vaistų, nes viskas gyvenime susitvarkė, nauja aplinka, kiti žmonės. Vienai pažįstamai teko gydytis priklausomybę nuo antidepresantų, todėl aš esu prieš juos.
Žinau temos autore, kad patarimų neieškau, bet pamėgink spjauti į viską ir užsiimti veikla nesusijusią su kompiuteriu. Linkiu nuoširdžiai sėkmės
Mano savijauta/padėtis tokia pati.
sutinku. bet gal daugiau galetum papasakoti, kas paskatino depresija ir kaip kovojai be vaistu? idomu
Amm.. Kad psichologai nelabai ir gali išrašyt vaistų. Tik psichiatrai. Įdomiai, įdomiai…
Savais būdais bandžiau įteigti sau teigiamų minčių, visada atsigręždavau į tuos, kuriems labiau pasisekė negu man, bet pagalvojau, kad reikia pažvelgti į tuos, kuriems ne taip pasisekė kaip man. Mąsčiau dar apie tai, kad jeigu jau mano gyvenimas sugriuvęs, tai galiu daryti ką noriu, vistiek labiau nesugadinsiu, išmokau ignoruoti pašaipančius mane žmones, vietoj to, kad pavydėčiau kitiems, ėmiau tobulinti save. Pavyzdžiui, išsiskyrus su vaikinu, pasinėriau labiau į mokslus ir kas svarbiausia tai davė vaisių. Žinoma tuo neapsiribojau, dažnai išeidavau pasivaikščioti (nors visada galvojau, kad pats liūdniausias dalykas būti vienai, tuo labiau vaikščioti) ir pasiėmus pakankamai geros literatūros tiesiog ilsėdavausi ir mąstydavau, kad kai kurie už tokias daug ką atiduotų. Esmė tame, kad pradėjau vertinti ką turiu, nors mane irgi lydėdavo dažni pykčiai su mama, neturėjau pakankamai gerų draugių, tačiau stengdavausi nukreipti dėmesį kitur. Nors negaliu pilnai pasigirti, kad neturiu liūdnų dienų retkarčiais, tačiau mane vis rečiau aplanko bloga nuotaika A, dar vienas svarbus išmoktas dalykas, kad sugebėjau pašiepti save (kol kiti nespėjo) parodydama, kad nesu pažeidžiama.
Ji man patarė vartoti vaistus, tačiau jų neišrašė
Patarti gali nebent kokį valerijoną, kuris neturi neigiamos įtakos organizmui ir padeda atsipalaiduot ir užmigt. Na, arba panašius homeopatinius preparatus, kadangi rimtesniem antidepresantam ar raminamiesiem būtinas receptas, kurio psichologas išrašyti negali.
Na matai, seniai buvo, per daug nesigilinau ką ji man siūlo, tiesiog prisimenu, kad savo žiniom konstatavo man “tragišką” atvejį ir kad be antidepresantų neišsiversiu, bet iš jos recepto jokio negavau ir manau neturėjau gauti
Tiesiog labai įdomus atvejis Nes realiai psichologai gali ten kalbėt ką nori, bet vaistus išrašinėja psichiatrai. Ir jei jau buvo taip baisu, tai ji turėjo rekomenduoti eit pas psichiatrą dėl rimto gydymo, vaistų skyrimo, psichoterapijos ir kitų dalykų, nes rimta depresija vien pokalbiais su psichologu neišgydoma.
Dėl vaistų skyrimo, ji ir negalėjo nieko išrašyt
O gal čia buvo jos taktika – nupiešt vilką, baisesnį, nei jis yra ir taip pačią priversti labiau rūpintis savimi?
Ai, užmačiau komentarą ir panyžo pirštukus užkomentuot, nes kažkaip įdomu pasidarė, aš čia nepiktybiškai Ir nereikia tų vaistų nurašyt, nes be jų kai kurių žmonių dabar čia gal net nebūtų…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
