Paliko vaikinas, išdavė mergina, negavo dovanų, giminės apsimeta, jog ne Kalėdos… Liūdna.

Man irgi liūdna ir kadangi dabar naktis, viskas slegia šimtkeriopai labiau, o pakalbėti neturiu su kuo, pasidalinsiu savo švenčių įspūdžiais su jumis.

Daugmaž savaitę prieš šventes man prasidėjo depresijos atkrytis. Dar kažkiek laiko bandžiau kontroliuoti tiek save, tiek liūdesius bei mintis apie tai, kaip nemiela gyventi, tačiau jėgų pakako neilgam. Atostogoms į gimtąjį miestą važiavau su ašarom akyse. Ir tai ne kokia nors metafora, kad skaitytųsi lengviau.

Grįžus užsidariau nuo visko ir visų. Mano šeimai tas jokia ne naujiena, tad nelabai ir lindo prie manęs. Bet atėjo Kūčių vakaras. Metas važiuoti į kaimą. Aišku, niekur važiuoti nė nesiruošiau, nes *palikitmanevisiramybėj*, eilinį kartą susiriejau su motina, bet svarbiausia atstojo ir paliko mane pačiai sau. Ir bėdoms.

Aišku, visą laiką iki šiandien prabuvau it žliumbianti ir laukianti, kol iš jos padarys mišrainę, daržovė. Nei valgyt, nei pakvepuoti grynu oru, nei pabendrauti. Nesugebėjau nieko. Va, nebent internetus užeiti ir pabandyt išspausti kokią nors bent šiek tiek į šviesą linkusią emociją.

O dabar tiesiog kilo noras pakalbėti. Tai vat, esmė tame, kad aš suvokiu, jog liga mane suės, o ne aš ją. Jau ir taip per ilgai laikausi, nebeturiu nei noro, nei jėgų slopinti negražioms mintims. Aš nebegaliu žiūrėt į veidrodį ir matyti suknistą bejėgystę su sutrukinėjusiomis akių kraujagyslėmis ir juodom duobėm vietoj akių. Nebegaliu laukti, kol viskas pasibaigs, nes suprantu, kad tai bus trumpam, o po to smogs vėl taip pat, kaip dabar.

Bet kol kas yra, kaip yra.

Šiuometu nesugalvoju, ką dar parašyti ir kaip dar išnaudot pusvalandžio ramybės būseną. Jei sugalvosiu – raštelsiu.

O jūs galite nieko ir nerašyti čia, šios temos tikslas nėra patarimų ieškojimas. Aš tiesiog norėjau pamėgint kalbėt.