Mano tėvai viename suole sėdėjo nuo 12-os, draugavo nuo 16-17, studijavo skirtinguose miestuose, tai susituokė po studijų – būdami 23-ejų. Dabar jiems 66, pensininkai, bet dar dirba abu, labai jaunatviški, sportuoja kartu, keliauja po pasaulį (šiuo metu Malaizijoje). Myliu juos ir baltai pavydžiu jų santykių
Ne kartą yra kalbėję, kad tokius santykius išlaikyti nėra be jokių pastangų lengvas dalykas, reikia atsidavimo, mokėti kalbėtis, nusileisti, suprasti, pvz., kai su broliu buvome maži, tėvas labai daug dirbo – išeidavo kai miegodavom, pareidavo, kai jau miegodavom. Mama irgi dirbo, nebuvo jai lengva. Bet visi savaitgaliai būdavo skirti mums, atostogos – visada visi kartu, visa šeima. Taip pat buvo šioks toks lūžis, kai suaugome ir išėjome iš namų – tėvai liko vieni, būdami apie 50-ies – dar jauni, o vaikų nėra, reikėjo vėl mokytis gyventi tik dviese, derinti interesus ir pan. Bet jie visada man buvo ir yra pavyzdys
