Įsimylėjome jauni
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos panelės
Su draugu jau esame nuo 16 metų kartu,dabar jau mums 20,abu esame vienas kitam pirmieji Kol kas kitų visiškai nenorim,nesidomim ir net nežiūrim į kitas puses, tik tiek,kad gyvenant kartu atsiranda rutina namie,santykiuose.. Kaip jūs nugalite rutiną? Ir kaip sekėsi jums draugauti nuo paauglystės? Džiaugiatės tokiu sprendimu ar ne?
Man panasi dilema mes taip pat vienas kitam pirmi, draugaujam dar tik puse metu (man 19 jam 22) bet laaaabai nesinori ir net baisu pagalvot ,kad kazkas blogo ateityje nutiks ir issiskirsim, kadangi norim visada visada but kartu
wow
draugavom nuo 17 iki dabar, jis metais vyresnis, tai jau 22 ir 23 bet ir negyvenom niekad kartu, nes jaunystėj labai greit rutina ateina, kol dar nori išsilakstyt, su draugėm susitikt, į klubą, barą nueit, paskui vienas pavydi, nervinasi, pykčiai kyla dėl nieko…tėvai mano nelabai norėjo, kad gyvenčiau, tai ir gerai…dabar jis gimtajam mieste dirba, aš dar mokausi, po metų kažkur turėtume jau kartu gyvent, abu jau žinom ko norim, kokio būsto, kokiam mieste maždaug ir manau dabar jau laikas bus ) o šiaip nesigailiu, geri studijų metai
Manau mums kaip ir viskas būtų gerai,bet mes visad beveik namie,kadangi nelabai turim iš ko kažkur išeiti ir šitam mieste beveik visiškai nėra draugų,tai aš manau,kad nuo to ir kyla tos abejonės ”myliu,ar tik prisirišimas” ką jūs manote? Nes kai randi kažkokios veiklos,turi ką pasipasakoti,gali matyt ir linksmą,atsipalaidavusį žmogų viskas atgyvėja..ar ne taip?
Seniau labai daug veiklos būdavo tai net nekildavo abejonių myliu ar ne,tik labai jau pavydėdavau įvairių panelių ir šiaip dėmesio jam
svarbiausiai yra kalbetis kalbetis ir dar karta kalbetis. niekada nelakyt problemu ar kazkokiu neaiskumu savyje
mes kartu 10 metu beveik pirmi viens kitam, turim sunu rutins buna, bet ji neuzsilaiko
Mes kai pradėjom draugauti, man buvo 17, jam 18. Dabar man 25, jam beveik 27.
Gyvenam kartu jau šeštus metus.
Žinoma, būna juodesnių epriodų, kada abu pavargę, viskas erzina, šiaip nesiseka darbe, tai ir pasipyksti, ir pasiginčyji.
Tikrai ne visą laiką leidžiam kartu, jis turi savo veiklos ir savo draugų, aš savo. Bet namai yra mūsų ir sutariam puikiai. Jokios rutinos.
O aš net nežinau, kodėl visada ta rutina pateikiama taip neigiamai. Aš asmeniškai pavargčiau, jeigu absoliučiai kiekvieną dieną būtų netikėtumai, staigmenos, fejerverkai… Kartais – puiku, bet ne nuolat…
Rutina suteikia pastovumo, tvirtą pagrindą po kojomis. Man gera ir ramu dirbti pagalvojant, kad štai, po darbo sutiksiu vyrą, kartu grįšime namo, pavalgysime… Gyvenime stabilumas be galo svarbus.
Tikrai galiu pritarti.
Kai jaunas esi, veža visi netikėtumai, tačiau po sunkios darbo dienos tas pastovumas veža ne ką mažiau.
Aš kaip kartais pajuokauju mes kartu užaugom , prdėjom draugaut kaip man buvo 14 jam 16 metų , dabar man 21 jam 22 metai. Buvo periodas sunkus kada dug pykomes ir atėjo tas laikas kai reikėjo apsispres ar viska nutraukt ar pereiti prie rimtumo, taigi nusprendėme apsigyventi kartu , gyvename jau beveik metus laiko. Rutina atsiranda ir praeina . Susimatome tik vakarais po visų darbų ir abu tiesiog ilsimes . Kažkur išeit pabūt atskirai net nėra kur, nes draugai visi bendri Tik yra ta didelė baime ar nepakiš koja tai ,kad esame pirmi vienas kitam , ar nenugalės noras ,,pabandyk kažką naują” tai tiek
Kartais galvoju, kad tai ka zmones vadina rutina, as vadinu idile kartu jau 7inti metai, gyvenam neitiketinai ramiai ir pastoviai, bet nieko keisti nenoreciau
super komentaras!
Pažįstu porą, kurį nuo 15 ar 16 metų kartu, jau turi 18 metų dukrą ir dar vieną jaunesnę. Nuostabūs žmonės, dar po tiek metų būdami kartu jie vaikšto susikabinę rankomis. Ideali pora man, jie ne tik nuostabūs žmonės, bet ir išsilavinę, vienas kitam padėdami baigė mokslus, o dabar keliauja su vaikais po visą pasaulį. Taip ir išsklaido rutiną
Na mes irgi pradėjom draugauti kai mum buvo 16, dabar po 19, bet dar kartu negyvenam, ir nemanau, kad artimiausiu metu gyvensim. Esam galima sakyt vienas kitam pirmi, bent jau iš tokių rimtų draugysčių. Santykiuose būna taip, kad dažnai susipykstam dėl nieko, gal dėl to, kad dar jauni esam, bet man atrodo negali visad viskas būt gerai, reik pokyčių, taigi negali visad gražiai sutart o šiaip tai kaip ir nesigailiu, nors kartais pagalvoju, kad reikėjo mum susipažint bent jau 18 metų
Tiek pradraugavus bent jau man noris kartu gyvent, nes tolokai vienas nuo kito gyvenam, susitinkam porą kartų į savaitę, labai atsibodo tas pats per tą patį tačiau per anksti dar kartu gyvent, kai net neturėtume iš ko
Mes pradėjom draugaut kai man buvo 16, jam 17, dabar jau šešti metai kartu bėga, antrus metus gyvename kartu… Visko būna po truputį, pasipykstam, greit susitaikom, ateina rutina – išvejam Taip pat abu vienas kitam pirmi, nepatyrę, vienas iš kito pasimokę Tačiau draugai mus laiko labai stipria pora Gal dėl to, kad mus visada kartu visi mato
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
