Mano tėvai viename suole sėdėjo nuo 12-os, draugavo nuo 16-17, studijavo skirtinguose miestuose, tai susituokė po studijų – būdami 23-ejų. Dabar jiems 66, pensininkai, bet dar dirba abu, labai jaunatviški, sportuoja kartu, keliauja po pasaulį (šiuo metu Malaizijoje). Myliu juos ir baltai pavydžiu jų santykių

Ne kartą yra kalbėję, kad tokius santykius išlaikyti nėra be jokių pastangų lengvas dalykas, reikia atsidavimo, mokėti kalbėtis, nusileisti, suprasti, pvz., kai su broliu buvome maži, tėvas labai daug dirbo – išeidavo kai miegodavom, pareidavo, kai jau miegodavom. Mama irgi dirbo, nebuvo jai lengva. Bet visi savaitgaliai būdavo skirti mums, atostogos – visada visi kartu, visa šeima. Taip pat buvo šioks toks lūžis, kai suaugome ir išėjome iš namų – tėvai liko vieni, būdami apie 50-ies – dar jauni, o vaikų nėra, reikėjo vėl mokytis gyventi tik dviese, derinti interesus ir pan. Bet jie visada man buvo ir yra pavyzdys

Man buvo 15, kai įsimylėjau. Pirma ir paskutinė mano meilė, pirmas vyras visom prasmėm Virš 20 metų jau esu pametus dėl jo galvą Sugyvenom du išdykusius vaikus, daug visko buvo – bet tai per durną norą, kad kitą žmogų priverst pagal savo dūdelę šokti. Nepavyko. Santykiai idealūs pasidarė tik tada, kai supratom abu, kad kiekvienas žmogus savų keistumų turi Ir pykomės, ir ”draskėmės”, bet užtat dabar toooks ramybės uostas pas mus, kad net ausyse spengia. Net neįsivaizduoju, dėl ko galėtume susipykti Užkliūna kas – juokais paverti viską, nereikia sureikšminti daugelio dalykų. Kiekvienas blogas žodis juk nuodija santykius.

Ai, apie rutiną – turim labai daug pomėgių abu. Skirtingų ir bendrų. Tai nėra kada rutinai įsisukti. Gal rutina – kad kasdien MD sėdžiu? Nes dukra dar darželio nelanko. Bet abi visur važinėjam, visus reikalus kartu tvarkom, grįžta brolis ir tėvas – tada susigalvojam pramogų. Ir stalo žaidimus žaidžiam, ir filmą kokį vaikišką žiūrim visi, į lauką kai išeinam – tai visa šeima žaidžiam. Pvz vakar darėm 4 sniego angelus Įsivaizduokit – 2 vaiaki, 36 m moteris ir 42 vyras vartosi sniege, o to sniego ne kažką tėra Savaitgaliais griežtai – važiuoti kur nors, pabendrauti su kažkuo. Svarbiausia man – nesuaugti ir netapti rimta pikta teta

Mes kartu nuo 18metu. Buvome klasiokai nuo penktos klases. Dvyliktoje klaseje tik pradejom kalbetis . Vienas kitam pirmi. Gruodi buvo 12 metu kartu. Turime du vaikucius. 5 ir 3 metu. Rutina aisku yra, bet jau toks gyvenimas. Savaitgalius leidziame visi kartu. Buna ir pasipykstam del nieku, bet nenoreciau nieko keisti. Vaikai paaugs, atsigriebsim gal

mes pradejom draugauti 16 ir 18, dabar jau mum 26 ir 28, gyvenam 7 metus, maza leliuka jau turim, bet kad nera tos rutinos, arba mes su ja gerai sugyvene nes ir pykstames retai ir siaip viskas tvarkoj