(nežinomas) (archyvas)
Mano paauglystė buvo visiškai normali. Nei nervų kainavau mamai, nei ką. Buvau geras vaikas, taip sakant, nes ir mokslai visad rūpėjo / rūpi, ir apskritai rūpinausi savo gerove, o ne kenkiau jai. Kadangi nuo pat mažens buvau persotinta šeimos dėmesio, tai nebuvau suinteresuota reikalauti dar dėmesio iš ko nors. Žinoma, buvo ir man tų nuotaikų kaitų (lyg dabar jų nebūtų), ir neagrįstų kompleksų turėjau, ko galėjo ir nebūti, aišku.
