(anonimas) (archyvas)
Protas mano viską puikiai suvokia, bet.. širdis, deja, ne. Neįsivaizduoju, kaip galėčiau jį palikti. Kaip? Juk jis kaip ir nepadarė nieko blogo.. Juk turi jis ir gerų savybių. Myliu jį. O kas jei daugiau nieko nerasiu? Kaip man nugalėti šią baimę?
Beje, žodžiai tikrai prasmingi, tik man atrodo, kad aš jau žengiau vienuoliktą, ir dvyliktą, ir tryliktą žingsnį..
