(anonimas) (archyvas)
Nežinau, bet taip negera, dabar sėdžiu sau, verkiu… Taip skauda, kad šitaip myliu, kad jis taip padarė. Ne, pati nerašysiu, nors norėtųsi, bet žinau, kad neverta. Juk jis nori pabūti vienas. Nežinau, gal ir yra kita, bet sunkiai jam gautųsi – dažnai susitinkam, pastoviai pats man rašo, bet žinoma, negaliu garantuoti šimtu procentų. Man tiesiog nesuvokiama, kaip žmogus gali prašyt išeit ir tuo pačiu sakyti – aš tave myliu, noriu būti kartu… Dieve mano…
