O Dieve, tie išlendantys trūkumai, pripratimas, mažiau jaudulio ir išsiilgimo taigi taip natūralu ir normalu, tuo labiau, jei mokotės kartu ir tai visai nėra blogai. Ir kad kažko baiminatės irgi normalu. Santykiai juda į priekį bangom, tai kildami, tai leisdamiesi
Na o dėl bendravimo, tai siūlyčiau ieškotis pažinčių per hobius. Gal įmanoma rasti žmonių, su kuriais kartu ta veikla užsiimti ar imti lankyti užsiėmimus. galbūt jums būtų įdomu kažkokia savanoriška ar visuomeninė veikla.
Aš kažkada tiesiog atsidariau savo savivaldybės internetinį puslapį ir ten buvo išvardinta daugybė jaunimo organizacijų. Peržvelgiau sąrašą, išsirinkau vieną į politiką orientuotą organizaciją ir nuėjau susipažinti kas ir kaip. Buvo labai nedrąsu, nauja, bet žmonės draugiškai priėmė, susiradau draugų.
Galite lankyti paskaitas, renginių ciklus – abiturientams jų siūlo kiekvienas universitetas.
Be to, mokotės mokykloje. Tikiu, kad ir ten yra daug nepažintų žmonių. Nebijokit kontakto, priimkit galimybes įsitraukti į kažkokią veiklą, padėti.
Baigdama noriu pasakyti, kad kiekvienam žmogui reikalinga asmeninė erdvė. Jūsų vaikinas turėtų būti supratingas ir duoti jums galimybių pabūti vienai ar “išeiti į žmones” be jo, pvz, nueiti į parką pasivaikščioti. Atitrūkti kartais labai naudinga. Tada į aplinką galima pažvelgti kitomis akimis, nes joks žmogus neatitraukia dėmesio.
