Su tom petraukėlėm… aš gal kokia 12 turėjau… Visada jam reikdavo apgalvoti, bet po tos pertraukos vistiek kartu buti norėdavo, tai visad ilgiausiais monologais atsiprašydavo… na ką o aš durnė atleisdavo visad, nes begalo buvau įskliopinus…. na ir baigėsi taip kad po vienos pertraukėlės paliko… va tada ir gyvenimas griuvo, ir sienom lipau, ir mirti norėjau… ir žeminausi, rašinėdavau, skambinėdavau… O dabar jau greit bus metai kaip išsiskyrėm, tai ačiū dievui, kad jo nebėra, tik dabar suprantu kokia durna buvau, meilei pertraukų nereikia, jos kaip tik susilpnina santykius. Ir autore žinau,kad dabar viskas atrodo juoda, bet pamatysit viskas eis tik geryn, tik turite nebijoti prisileisti laimę, nes jei visada mintys bus tik apie jį, tai jūs uzsiblokuosite, kad nieko gero nereik, daugiau pozityvių minčių, ir pirmyn Autore man parašyti galite drąsiai jei tik kyla noras. Nes jus puikiai suprantu.
