Kažkaip dėl tokių dalykų niekada nevažiuočiau iki žmogaus namų, ne labai mano charakteris. Nes jei jis nori pabūti vienas, tai mano atvažiavimas gali tik dar labiau pabloginti situaciją. Bei apskritai, ne vyriška, jis turėtų tiesiog man pasakyti kas yra ir viskas, o dabar. Tada pradėjau mąstyti, o gal netyčia aš kažką pasakiau neapgalvoto, arba parašiau.. nežinau, tokios tūpos mintys į galvą lendą. Tiesą sakant, nepasakyčiau, kad labai jaudinuosi, mat mūsų santykiai vidada buvo tokia gana leisvoki, nesuvaržyti, bet man tiesiog neatrodo normalu, kai rašau žinutę po žinutės prašydama paprasčiausio dalyko “tu tik pasakyk kas yra ir aš atsikabinsiu”, bet jo lyg tyčinis ignoravimas mane baigia ne išgąsdinti ar sujaudinti, o pykdyti..
Gal būt jums tai atrodys labai šalta, bet mano vaikinas be galo šaltas žmogus, ir kažkada važiuodavau iki jo, kol galiausiai jis pasakė, kad nebenori panašių nesamonių, kad nevažinėčiau iki jo dėl kiekvieno šūdniekio. Tiesiog mūsų santykiai paremti gal būt ne tiek jausmais ir emocijom, kiek..logika. Kvailai skamba. Tiesiog žinau, per gerai jį pažįstu, jog jei nuvažiuočiau, atgal tektų vykti tik su dar labiau pablogėjusia situacija. dėl to manęs niekas nė su šakėm nepriverstų važiuoti iki jo..
