Nemanau, kad Jūsų sesė yra kažkokia kvaila ir nesupranta kas atsitiko. Jau kad supranta, tai supranta, bet pamenu save įsimylėjusią. Atrodo būčiau galėjusi atleisti bet ką, iki beprotybės bet ką,bet tik maldauju, kad jis nepaliktų, kad tik neišeitų. Kažkoks beviltiškumo jausmas užplaukia. Ir didelis prisirišimas. Netekdama savo vaikino ji neteks ir pažinties su jo tėvais, gal draugais, aplinka, išsiskyrimas kartais atima daugiau negu tik vaikiną. Ir kartais tokį įsimylėjusį žmogų reikia atplėšti per jėgą. Pradžiai keiks tave kaip velnias, nekęs, nenorės kalbėti ir matyti. Bet pamatysi kaip bus gera, kai ji ateis atgal ir padėkos.. Taip jau būna. Visi žino, kas būtų protingiausia (jai jį palikti), bet niekada viskas neišsisprendža taip paprastai. Būtinai visi stoviniuoja, bijo žengti šitą žingsnį, vėl atsidurti nežinioje vienam, be antrosios pusės..
