Mano nesurudijus…nors ir kelis kartus istekejus, ir vaiku turiu, bet sirdyje gyvena Jis. Lygiai taip pat su skausmu prisimenu kopas, jura, nakti, dangu, jo sena Honda, ziema laukiancia manes prie namu. Buvome mokyklinio amziaus vaikai, tarp musu net nieko rimciau neivyko. Net dabar verkiu. Nemokejau saugot, vertint. Dar daug daug metu ruseno jausmai abieju musu sirdyse, dar daug zodziu paraseme laiskuose, bet niekada nebebuvome kartu. Gyvenimas mus vis suveda, ir pabendraujame darbo reikalais, bet kiekviena karta ji pamacius nejaukiai nuleidziu akis. Gal naivu tiketis, bet kazkodel galvoju, kad ir jis saugo man kertele sirdyje.. Zinau, kad tai niekur neveda, bet taip gera turet tokia maza paslapti. Gal kada senatvej busime kartu..nezinau, bet kazkodel taip galvoju
