Mano pirma meilė surūdijo..
Nors ir palaikome kontaktus, bet vien iš draugiškumo, kadangi daug pirmų kartų buo būtent su juo, pirmas kartas su vaikinu prie jūruos- su JUO, pirmas abiejų kartas, pirmas vaikinas, kurį supažindinau su tėvais, pirmas vaikinas, kuris pasipiršo, BET, buvom išties jauni, nors ir dabar tokie esame, bet pradėjome draugauti, kai buvau 14m., o jis 16m., išdraugavome 3,5m. atrodė atradau savo žmogų, bet su laiku pastebėjau, kad labai ir charakteriai skiriasi, abu karštokošiai, aš avinas, Jis skorpas, tad kas nuodais, kas ragais dūrė
Palikau aš Jį, tiesiog mačiau, kad klydau ir Jis ne mano žmogus, abu verkėm, nes be galo brangus buvo ir rūpėjo, esu iš tų žmonių, kur labai prisiriša.. Bet po 2m išsiskyrimo bendrauti pradėjome, Jį paliko kita mergina, supratau kaip Jam skaudu, palaikiau Jį, nes pati išgyvenau išsiskyrimą, skaudų išsiskyrimą, kur metams praėjus, man dar vis rūpi Jis (ne pirma meilė). Tad galiu teigti, kad pirma meilė dažnai rūdija
Bet vat tikroji meilė, kur jauti visa savo esybe, kad Jis Tau turi būti skirtas, bet likimas pasišaipo ir išskiria Jūsų kelius, čia kita kalba..
Kaip viena mergina rašė, kad žeminosi, kad tik neišsiskirtų, taip ir aš dariau, žeminausi, vis naiviai mąsčiau, kad gal todėl, kad esu pirma Jo rimta mergina, nors buvo 6m. vyresnis.. Matyt išsigando atsakomybės, kalbų apie bendrą ateitį, vaikus ir pan, nors pats tyliai gvildeno mintis eiti kartu gyventi.. Ech.. Nuo tokių skaudulių pasakiau sau, kad meilės nėra, o tai tik niekas kitas, kaip nerviniai impulsai
Tokia mano pirmos meilės mini istorija, kuri surūdijo ir tikrosios meilės, kurios nepamirštu..
