Man paciai taip buvo pries vestuves. Baisiai issigandau, kad galiu padaryti klaida. Labai depresavau. Tuo paciu buvo baisu nutraukti vestuves nes viskas juk jau paruosta, pinigu kiek investuota. Zinojau, kad myliu savo suzadetini, bet vat del vestuviu pradejau abejoti. Tiesa pasakius po vestuviu, pirmaji ryta po atsikraustymo i bendra buta (iki vestuviu kartu negyvenom) ziauriai apsizliumbiau. Verkiau ir vis kartojau: noriu namo pas mama (man buvo 26m tuo metu) tai buvo kritine akimirka. Bet vyras mane suprato, nespaude. Stipriai apkabino ir kartojo, kad viskas bus gerai. Taciau po to kai issiverkiau man palengvejo ir daugiau niekada nieko panasaus nepasikartojo. Labai dziaugiuosi, kad visgi nenutraukiau vestuviu, tai butu didziausia klaida. Labai myliu vyra ir esame laimingi. Gal ir Jusu vyrukui kazkas panasaus. Tai tiesiog baime, kuria reikia iveikti. Bukite svelni jam ir supratinga, nespauskite. manau viskas turetu susitvarkyti.
