Manajam prieš vestuves irgi buvo taip užėję. Buvom jau 5 metus kartu, 4 metus iš jų gyvenom kartu, ir štai jau suplanuotos vestuvės, pareiškimai nunešti ir užėjo jam… Jo senelis, kai tik susilaukė jo tėčio, susirado kitą ir savo šeimą paliko, ta pati istorija vėliau ir su manojo tėvu, suėjo va sūnui penkeri irgi susirado kitą ir savo šeimą paliko, tai jam pasidarė baisu, kad ir jis taip gali padaryti… Labai gerai suprantu, autore, Jus kaip tokie žodžiai skaudina… Aš taip jam ir pasakiau, iškėliau sceną – viską susakiau ką galvoju, kad reikėjo anksčiau galvoti, prieš peršantis, kad mane jis nerealiai skaudina tokiom savo abejonėm, ir kad nenori- tai ir nesiženykim. Būk vyras ir apsispręsk, arba tuokiamės, arba skiriamės. Ir daugiau nebelindau į akis, išvariau jį į Taliną su draugais, kad paatostogautų, o pati specialiai likau namie, kad nuo manęs atskirai pabūtų. Ir ką,,, pasiilgo, paskui pats sako, kad nesupranta kaip čia jam taip buvo užėję. Vyrams ta santuoka kažkoks baubas atrodo, ypač kai suvokia, kad jau VISKAS tikrai VEDA, viskas SUPLANUOTA, bet dar yra šansas IŠSISUKTI, įsijungia kažkoks aliarmas pas juos Manau, kad viskas bus gerai, tik nerodykit ašarų jam, nuolat nezyskit, o kaip tik parodykit, kad Jūs galit persigalvot. Sakyk aš nenoriu tuoktis su žmogum, kuris abejoja ar nori su manim būt, palauksiu to, kuris bus užtikrintas, kadir kaip sunku būtų likit stipri. Sėkmės!
