Nežinau. Aš tikrai nesu už lakstymą kairėn dešinėn, bet senovinis įprotis gyventi su nemylimu, nes kitaip visuomenė pasmerks, man atrodo baisus.
Žinoma, dabar ko gero irgi perlenkta lazda, tik į kitą pusę – truputį kas ne taip ir jau kraunasi daiktus. O rezultate – daugybė vienišų žmonių.
Aš asmeniškai nesureikšminu fizinės neištikimybės. Bet tai labai priklauso nuo santykių šeimoje. Aš savo vyro nesisavinu, matau jį kaip mano šaunų gyvenimo partnerį, bičiulį, džiaugiuosi, kad jam patinka gyventi su manimi, kaip ir man su juo. Todėl jo nuklydimas gal mane kažkaip ir įskaudintų, bet tik dėl minčių, kad kažkas kita jam patrauklesnė bent mirksnį pasirodė nei aš. Ir tikrai ne dėl to “kaip jis drįso”. Nepaisant mūsų savanoriško buvimo poroje, jis yra atskiras individas ir neprivalo nieko daryti kitaip nei nori pats. Gerbiu jo pasirinkimus, kaip ir jis mano. Mes drauge esame savanoriškai, tai mūsų pasirinkimas, o ne dėl to, kad bijome likti vieni, dėl to, kad vienas kažkuris finansiškai nepajėgus, ne dėl to, kad butas vieno mūsų vardu, ne dėl to, kad vaikus norime užauginti būtinai drauge. O dėl to, jog mums gera drauge. Todėl ir neištikimybė kažkaip nėra aktuali. Jei būtų, tai būtų – na ką padarysi, tikrai ne pasaulio pabaiga.
