Man atrodo, kad ištikimybę/neištikimybę žmonės pernelyg sutaurina/sureikšmina. Žinoma ir svarbu, ir skaudu, tačiau…
Visi natūraliai gyvenime darome klaidų. Darbe, būna ne ten kablelį padedi, egzamine neteisingai sudaugini, pridegini blynus, sudegini marškinius, sudaužai lėkšte, įžeidi kitą žmogų. Aš tokią vienakrtinę neištikimybę (buvo susipykę, antra pusė ilgam išvykus, kažkas prisigėrė ir pan.) matau kaip klaidą.
Apskritai, kiekviena situacija yra be proto individuali ir visos MD merginos rėkiančios iš karto “mesk jį per bortą” man atrodo juokingos. Žinau, pačiai buvo labai sunkus metas gyvenime,vyras dvi savaites dirbo užsienyje, o man velniškai peties tvirto šalia trūko. Keisti dalykai pradėjo dėtis su labai geru draugu, nors nieko siaubingo ir nepadarėme (tikrai sekso nebuvo), buvo negerai. Ir nesakau, kad nesu kalta dėl to nutikimo, tačiau pati buvau palūžusi.
Kai buvom neseniai pradėję bendrauti, vyras išvažiavo į užsienį mokytis. Žinoma, gal kiek naivesnė buvau nei dabar, tačiau pasakiau, kad jei jam jau labai reikia, tegul kažką išdulkina, tik aš nenoriu žinoti ir kad jokių ligų neparneštų. Nuo to praėjo jau beveik aštuoneri metai ir nežinau ar tuos metus atskirai dulkino jis ką nors, ar ne. Ir miegu ramiai naktimis, negalvodama apie tai.
O kaip visus santykius pastata tik ant ištikimybės, iškeli kaip verybę visą “aš tik tavo, tu tik mano” idėją, tai mylimam žmogui padarius klaidą visas gyvenimas griūna.
