Uzjauciu.. Gaila, kad laukiant tokio stebuklo tenka nervintis del kitu, ka kiti galvoja, ka kalba ir panasiai.. O mamai pasakyt nebijokit… Susitaikys ir dziaugsis, pamatysit. Nezinau nei vienos mociutes kuri savo anuku ant ranku nenesiotu, nelauktu, nemyletu.
Mano sesuo pastojo 19, pagimde 20, na o musu mama tikrai griezta, anksciau sakydavo, kad viskas turi but planuota, viskas savo laiku, mokslai, darbas, tada namai ir vel pinigai…. Sese suzinojus pasake man, sedejom ilgai kalbejom, ne tik ji, bet ir as bijojau, uz ranku susikibusius nuejom pas mama, nu ir ka siaip ne taip islemeno, o mama patylejo, akys sudreko, tik apsikabino ir tylejo… Sesuo kartu negyveno, tai kiekviena kart grizus namo, pas mama akyse blizgedavo asaros ir tikrai ne is liudesio.. Na dabar musu seimos spinduleliui 3.6metuku.. nuo gimimo iki dabar visu nesiojama ant ranku, beproto mylima ir visada laukiama.. Nezinau kaip buna su broliais, bet pati turiu 2 seses, ir zinau, kad betkokiu gyvenimo atveju nebusiu viena, smerkiama ar nesuprasta.. juk tam ir yra artimieji, kad butu i ka atsiremti.. Nebijokit, sakykit mamai, manau tikrai ji jus palaikys, o del vaikino artimuju.. nekreipkit demesio, tausokit save.
