“Is vienos puses gera turet zmogu, kuri gali apkabint, pasijuokt kartu. Man patinka jo bendravimas, kartu linksma. Bet is kitos puses nejau tikrai vyras yra tam, kad tiesiog buti kartu? As irgi noriu rupescio, noriu pagalbos, noriu, kad isklausytu. O gal tiesiog prisimastau ir reikia maziau imti i sirdi viska?” –> štai autorės mintys pasako viską, kaip jaučiuosi ir aš pati šiuo metu.
Ir aš pati nežinau ką daryti..man taip reikia vyriškos šilumos ir meilės, ir taip gera būna kartu. Tačiau jau kiek kartų sakiau, jog man trūksta dėmesio, paprasčiausio rūpesčio, o jis tik atsako, kad nežino, kaip dar daugiau gali tokio parodyti.. Negali būti ribų, žmogus turi stengtis kaip tik įmanoma daugiau dėl mylimo žmogaus.. Gal tuomet ne taip ir stipriai rūpi? Kartais išgirsti tokius žodžius ir pamatai tokius veiksmus, nuo kurių susilydai tiesiogine šio žodžio prasme, o kartais..galva bando pasakyti širdžiai: kam tau tokio reikia??
Kaip sako, pasakytų žodžių pamiršti negali, bet gali tik atleisti už juos..o kaip suprasti, kai vieną kartą pasako, jog gyvensime kartu ir ateitį planuojame kartu, o kitą kartą pasako, jog ilgai draugystė netruks, o apie santuoką net negalvotų?? Paklausus vėliau gaunu atsakymą – neklausyk ir netikėk viskuo, ką sakau. Galiu sakyti daug ką, bet darau ne taip.. Ir tai SKAUDINA. Be galo. Kodėl?
Nežinau ką daryti..nežinau..
