mano situacija identiška. jau norėjau kurti temą, bet turbūt geriau rašysiu čia ir neužimsiu vietos. žiauriai reikia patarimo. su draugu jau ne vieni metai kartu, labai jį myliu, bet pradedu abejoti ar mums kartu pavyks. jis lygiai toks pats, kaip temos autorės draugas – kompiuteriniai žaidimai – didžiausias pomėgis. ir kaip ir autorė rašė, jaučiuosi taip pat, atrodo lyg mano nerimas būtų perdėtas. draugas manęs nesupranta. sako jog nori pasikeistti, tapti atsakingesnis. bet realiai nieks nesikeičia. ir negaliu juk norėti padaryti žmogų kitokį.toks jau jis.jam taip dabar gerai gyvent, o man jau taip nebetinka. aš mokausi, dirbu, o jis tik mokosi. nors tikrai galėtų suderinti mokslą su darbu ,rasti nors ta vadina part time job. bet ne. nereikia. nenori. dar blogiau tai, jog gyvename jo šeimos namuose, . tai yra taip, jog aš gyvenu pas jį, taikausi prie jo šeimos narių ir namų taisyklių, dirbu, kad galėčiau prisidėti prie buities nors minimaliai. ir laukiu kol jis baigs studijas ir ras darbą, kad galėtume gyventi atskirai, kaip normalūs suaugę žmonės. deja, jokios iniciatyvos iš jo nejaučiu. ne tik man ta monotonija igriso, bet matau, kad ir jis jau matau pavargo. turbūt nuo mano reikalavimų. jaučiuosi jam kaip antra mama. o juk mano gyvenimas galėtu but visai kitoks. galėčoiau gyventi viena, gyventi kitaip, pamatyti ir patirti daugaiu. jaučiu kad kol būsiu su juo tai neįvyks. bet tikrai myliu ji. esu labai prisirišusi. galbūt jei palikčiau jį.tada susiimtų? bet abejoju… patarkite. tikrai buvo laikas kai maniau, kad būsim amžinai kartu, bet dabar jaučiu, kad viskas yra labai komplikuota…
