O kaip pažįstama situacija…nežinau, nežinau..dauguma taip sako,
jog praeis tas rožinis laikotarpis, tačiau manau, jog yra du tipai žmonių: kurie laiko įsikibę tą antrą pusę, ir kuriems praeina tas laikotarpis.
Mano draugė visad buvo ambicinga ir dažnai kalbėdavo, jog jau ji tai tikrai susiras vaikiną tik būdama kokių 30 ir t.t ir pnš.
Ir netgi jos mama nelabai mėgo manęs, sakydavo, jog ne kokį pavyzdį rodau jos dukrai (esu iš tų merginų, kurios puikiai sutaria su vaikinais, užaugus vyriškoj draugijoj) tačiau nesu turėjus vaikino ir neturiu iki šiol
Na ir ta maniškė draugė su vaikinu netrukus bus 2 metai kaip kartu. Visiškai atitolo. Tiek ji tiek jos vaikinas bendrauja ir būna tik dviese kartu. Nuolatos.
Dar čia praeitą vasarą rašė, sako kokia graži diena, kaip sekasi, gal susimatom? (aš turiu pirtelę, gyvenu sodyboj). Tai grynai išnaudojama ir prisiminta kai reikia pramogos pasijutau…
Pradėjom net nebesisveikint, ir pastebėjau, jog būna, kad išeina kur jos tas bx, ir trinasi ji taip nejaukiai prie manęs, bando ką nors išlement. Aš tokia ”aha” , ”gal” ir nueinu. buvo pyktis pradžioje toks, bet vis stengiaus suprast iš dalies ją, tačiau dabar labai nuotaika pakyla, kai vis dažniau pamatau, jog nėra jai kur dingt kai nueina bx jos kur, pasimetusi tokia būna ir truputuką gailisi taip pasielgus…tačiau radau kitų draugių ir esu labai laiminga dėl to, nes jų požiūris visai kitoks į visa tai.
