tai va, kai susitinka, ji man ‘verkia’ kaip ją jis užkniso, kai norėtų mažiau leisti su juo laiku, kaip atsibodo tas ir anas.. tada vėl pradedu tikėti, kad o gal viskas bus taip, kai buvo anksčiau, vėl jai rašau,kviečiu, o ji vėl pasidaro pasyvi. nors dar pati sakė, kad taip nebus mes esame klasiokės, tad kiekvieną dieną ir taip susitiksim, bet.. karts nuo karto ji į ją neateina. anksčiau būdavo iškart praneša, kad neaiteis, o dabar turiu pati jos ieškoti ir ji stebisi ko čia jai skambinėju,nors pati anksčiau pykdavo ant kitos draugės, kad ji nieko nepraneša (kita draugė yra pasyvesnė, bet esu pripratusi prie jos tokios, todėl nesistebiu), o dabar pati tokia pasyvi pasidarė. jaučiu nerašysiu visas atostogas jai, lauksiu, kol pati atsimins. nors rytoj einam visas mūsų trejetukas susitikt, bet susitariau tik su ta kita drauge, tad žiūrėsiu kaip kita bendraus. nerodysiu jokios iniciatyvos, jaučiu tai pastebės. ką sakyti, jei klaus, kas man yra? nenoriu aš su ja net kalbėtis… nes dažnai kai pasakau kas man nelabai patinka ji viską apverčia taip,kad lieku aš kalčiausia ir blogiausia. žinoma, aš ne iš kelmo spirta, atgal galiu atsikirsti tikrai,bet būten prieš ją lieku bejėgė, nes ji man yra labai brangi, o prieš tokius žmones nenoriu šokinėti.
