Tėtis mirė, kai buvau 10 metų. Manau mamą ši šeimos tragedija paveikė, ji nuo to laiko labai pasikeitusi. Jos draugai, kurie pažinojo ją visą gyvenimą, jos nebe atpažįsta. Tačiau tai ne priežastis nekęsti visko aplinkui. Nors kiek žinau iš jos pasakojimų, tėtė irgi ne visuomt buvo auksinis. Ir meilužę turėjo, ir paslydęs buvo, tik tiek, kaip pati mama sako, buvo iš geros, ta prasme turtingesnės šeimos nei ji pati, turėjo geras rankas, norėjo kurti sau ir savo vaikam namus..
Mane žudo tas mamos pesimizmas. Aš nesuprantu, ko dar ji gali iš mūsų su broliu reikalauti? Aš studijuoju, dabar jau magistrą, brolis mokosi mokykloje, gerais pažymiais, naktim niekur nelaksto, aš būdama 16 metų vaiko mamai neparnešiau, stengiuosi kiek tik įmanoma pati save išlaikyti..
Ji visada tokia buvo.. Ji yra valdinga, ji degtukas. Užsiplieskė, kad reikia šią akimirką ir ne kitą pakabinti lempą mūsų namuose. Vaikinas tuo metu nepakabino, atėjo po savaitės tą padaryti. Tai va o aš iki to laiko atsiklausau pačių šlykščiausių žodžių moralą apie mano vaikiną.
Nėra kažkokių kitų problemų. Nesam mes turtuoliai, tad didžiausi pykčiai kyla per buitinius dalykus, nes tarkim, kad ir remontą nori daryti pigiai. O vaikinas turi ir savo gyvenimą, jis kai gali, tai ateina ir padaro. Bet ne, jai reikia čia ir dabar. Ir vėl pykčiai prasideda..
Aš jau turiu sau frazę, kad pirmiausia mano vaikinas šeimoje turi būti vyru mano mamai, tėvu vaikams ir tik tada mano vaikinu
