Kai vaikiną renka mama
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveikos
Sakykit merginos, kaip jūsų mamos/tėtės pasako/pataria jums, tinkamas šis vaikinas ar ne? Ar leidžia jums pačioms rinktis/spręsti? Ar perša savo nuomonę?
Papasakosiu savo istoriją: esu 22 m, studijuoju, deja dabar kol kas nedirbu, gyvenu su mama ir broliu. Su vaikinu draugaujame jau beveik 3 metus. Kuo toliau, tuo labiau girdžiu priekaištus, ką čia priekaištus, mamos rėkimą, koks mano vaikinas kvailys, asilas, kaip aš su juo prapulsiu, neturėsiu gyvenimo.
Žinokit, nebe susigaudau! Esu turėjusi keletą vaikinų iki jo, tai tie lygiai taip pat kuo nors užkliuvo.. Draugas neturi žalingų įpročių, negeria vakarais, savaitgaliais, nelaksto su draugeliais kažkur naktim, dirba, save išlaiko. Tik tiek, kad taip pat gyvena su tėvais. Paremontuoja mūsų automobilį kai reikia, namus. Jis, kaip ir aš, svajoja įsirengti mūsų šeimos sodo namelį, praėjusią vasarą surentė neblogą pavėsinę, sudėjo trinkeles, pats savo noru, pinigų už tai neėmė.. Kai dirbau, visada mane parsiveždavo iš darbo, net jei ir tekdavo ilgiau palaukti, atrodo, saugo mane, palepina mažom staigmenėlėm, galiausiai, ir mane, ir drauges į klubą nuveža, parsiveža..
Planuoja išvykti padirbėt į užsienį, tam, kad galėtų skirti pinigų mano mokslams, kad mūsų bute galėtų pakeisti duris, nors mes abu kartu net negyvename.
Dabar kita istorijos pusė – o gal čia tik aš desperatiškai jį ginu?? Gal tikrai mama teisi? Dėl šios situacijos, aš jaučiu, kaip mano ir vaikino santykiai kasdien tik blogėja, nes mane veikia mamos žodžiai, aš bandau tolti nuo jo, net susitikdama su juo jaučiu kaltę prieš savo mamą.. Taip pat kalta jaučiuosi ir prieš jį – jis klausia, kas man yra, ar aš turiu kitą, o aš negaliu atsakyti, kad mano mama tavęs tiesiog nekenčia ir bando įkalti man į galvą, jog su tavim prapulsiu..
Kodėl man mama neleidžia rinktis pačiai? Ar taip bando mane apsaugoti, linki tik kuo geriausio? Bet kodėl mane taip skaudina? Man plyšta širdis, kai taip įžeidinėja mano vaikiną, aš turiu persiplėšti perpus, kad būčiau gera abiems.. Mes su mama niekada nebuvom artimos.. Daugiau nieko negirdžiu, tik jos riksmus.
Pasakykit merginos, ar ir jūsų tėvai taip primygtinai perša savo nuomonę? Gal kuri nors mergina pažvelgs į šią situaciją iš “mamos” pozicijos, gal aš tikrai kažko nepastebiu?
Kokie mamos priekaištų argumentai? Ar jie pagrįsti? Pavyzdžiui, kodėl ji mano, kad su juo prapulsit? Jei priekaištai nepagrįsti, juos stengčiausi ignoruoti.
Jūsų vietoj, tai bėgčiau kuo toliau nuo tokios mamos.
Iš pasakojimo suprantu, kad tikrai gerą vaikiną turit, tai kame bėdos? Mama turėtų tik palaikyt jus, o ne skatint skirtis.
Atsiprašau, kad klausiu, bet kur jūsų tėtis???
Nujaučiu, kad mamai neįtiko, dėl to išsikyrę
mhm,,kai man buvo 17 ar 18 tai sakydavo su kuo cia draugauji ,tau netinka, bet tik todel nes norejo mane apsaugoti apskritai nuo pirmu meiliu kanciu ir pan. dabar tikrai nereiskia priekaistu ,juolabiau as dabar pati objektyviai galiu ivertinti zmogu . Bet ,mano draugo mama yra tokia, kuriai visada viskas blogai, jai niekada nepatinka jos vaiku antros puses ir visos jos blogos, netinkamos..tai cia jau joks toks budas, ir charakteris bjaurus. Tai gal ir su jusu mama panasiai yra? gal jos tokia natura? arba nenori ji kad issikeltumet is namu ?nori pasilikt jus salia saves visa gyvenima?? na nezinau, cia tik pamastymai. Linkiu surasti teisinga atsakyma, bet tikrai nemanau kad 100 procentu turetumet mamos klausyti, juolabiau kad tiek su vaikinu jau draugaujat ir kaip suprantu jis yra labai geras jums ir stengiasi del jusu. Tokie pakampem nesimeto,,palikus ji po to gailesites,tada mama kaltinsit, zodziu uzburtas ratas.Patarciau pasakyti mamai ,kad nesikistu I jusu santykius
Tai esmes reikia, KODEL? O ne prapulsi, nebus gyvenimo ir t.t.
Mano mama… niekada nieko nesake. Mes artimos, ji zino, kokie man patinka, ko man reikia – ta ir susirandu D tik VISADA uzsiraso masinos numeri roletus pratraukus – radau jos stalciuj lapeli
tėtis ilgą laiką reiškė nepasitenkiną sesės net ne vaikinui, o vyrui! Na ir ką, dabar tėčio dėka sesę ir jos šeimą matome labai retai, nes sesės vyras nenori net akyse matyt uošvio Reikia gerbti savo vaiko pasirinkimą. Juk mes gyvenam su savo vaikinais, mes kursim šeimą su jais, o ne mūsų tėvai!
Bent jau iš pasakojimo vaikinas uaksinis atrodo. Nors neaišku, kokie mamos argumentai ir motyvai iš tiesų.
Manoji ant vyro pyko labai ilgai. Kadaise kai apsigalvojau ir nestojau į mediciną, tėvai nusprendė, kad čia jis mane perkalbėjo ir pradėjo rėkaut, kad jo nei kojos namie nebūtų. Nėra geriausi draugai, bet draugas visada ir padėdavo, kai galėdavo ir malonus būdavo.
Dabar jau aštuonis metus kartu esam, tai per šias Kalėdas pagaliau pripažino, kad “viskas gerai, svarbu, kad tu laiminga”.
O siaip kategoriskai sakyti, kad NEKLAUSYTI TEVU – negalima. Kartais tikrai kitos tokius apgailetinus susiranda… Sako tevai, draugai, kad negriauk gyvenimo – neklauso…
Tėtis mirė, kai buvau 10 metų. Manau mamą ši šeimos tragedija paveikė, ji nuo to laiko labai pasikeitusi. Jos draugai, kurie pažinojo ją visą gyvenimą, jos nebe atpažįsta. Tačiau tai ne priežastis nekęsti visko aplinkui. Nors kiek žinau iš jos pasakojimų, tėtė irgi ne visuomt buvo auksinis. Ir meilužę turėjo, ir paslydęs buvo, tik tiek, kaip pati mama sako, buvo iš geros, ta prasme turtingesnės šeimos nei ji pati, turėjo geras rankas, norėjo kurti sau ir savo vaikam namus..
Mane žudo tas mamos pesimizmas. Aš nesuprantu, ko dar ji gali iš mūsų su broliu reikalauti? Aš studijuoju, dabar jau magistrą, brolis mokosi mokykloje, gerais pažymiais, naktim niekur nelaksto, aš būdama 16 metų vaiko mamai neparnešiau, stengiuosi kiek tik įmanoma pati save išlaikyti..
Ji visada tokia buvo.. Ji yra valdinga, ji degtukas. Užsiplieskė, kad reikia šią akimirką ir ne kitą pakabinti lempą mūsų namuose. Vaikinas tuo metu nepakabino, atėjo po savaitės tą padaryti. Tai va o aš iki to laiko atsiklausau pačių šlykščiausių žodžių moralą apie mano vaikiną.
Nėra kažkokių kitų problemų. Nesam mes turtuoliai, tad didžiausi pykčiai kyla per buitinius dalykus, nes tarkim, kad ir remontą nori daryti pigiai. O vaikinas turi ir savo gyvenimą, jis kai gali, tai ateina ir padaro. Bet ne, jai reikia čia ir dabar. Ir vėl pykčiai prasideda..
Aš jau turiu sau frazę, kad pirmiausia mano vaikinas šeimoje turi būti vyru mano mamai, tėvu vaikams ir tik tada mano vaikinu
Kažkaip nėra priekaištavusi dėl vaikinų, nors per daug kišasi į mano santykius ir tas kiek nervina Jei nesate artimos su mama, tuomet mažiau imk į galvą ir saugok vaikiną. Tu turi pati nuspręsti ar jis tau tinkamas, o ne tavo mama. Jei ji neturi priežasties taip “stumti” ant jo, tuomet baik klausytis nepagrįstų komentarų iš jos.
O džiaugiuosi už jus
Gaila tik, kad tiek daug laiko reikėjo tą faktą pripažinti
Šiaip patarčiau kuo ramiau reaguoti – jei save pati išlaikot, ką ji gali padaryti apart prikaišiojimo?
Aš labai greitai pradėjau mamą auklėti, labai paprastai ir ramiai: “čia tik mūsų reikalas, mamyt”, “pati su juo pasikalbėsiu, tikrai supras”, jei jau labai suerzindavo, sakydavau, kad giliai kvėpuotų ir nusiramintų
Na aš ir pati pastebiu, kad mano vaikinas kartais tinginukas. Mama tą žiauriai prikiša. Bet būkim atviri, visi mes grįžę po darbų kartais nieko nenorim daryt. O dirba jis fiziškai. Aš pati kažkada dirbau kavinėje, grįžus po darbo man buvo nusipjaut, plautos grindys namuose ar ne, nes aš kojų nepavilkdavau.
Lygiai taip pat ir jis. Patinginiauja, bet kai reikia ir prie darbų kimba. Pvz. vasarą kaip tik jis mane tempia važiuoti į sodybą, jis ten nori remontuoti, tvarkyti aplinką ir t.t.
Turi jis ir savų trūkumų, kaip ir mes visi. Bet ir aš ne saldainėlis. Ypač paskutiniu metu. Pati stebiuosi, kaip jam dar neatsibodau su savo kasdieniu “šalčiu”. Jis vis klausia, kas mum yra, kodėl mes taip tolstam vienas nuo kito, o aš net negaliu normaliai paaiškinti..
manau Jūs esate pakankamai suaugusi, kad pati nuspręstumėte su kuo draugauti, tuo labiau iš aprašymo vaikinas labai rūpestingas, todėl turėtumėte saugoti santykius su juo.
Pasikalbėkite su mama, kodėl ji taip mano,bet jei ji nesupras ir toliau gadins Jums nervus, būtų geriausia ignoruoti arba atsiriboti – ieškoti būsto ir ramiai gyventi.
Geras planas, gal po ilgų bandymų ir mano mama susinervinusi tik giliai kvėpuos ir nusiramins
Man irgi labai smalsu kokie jos argumentai, nes tik juos išgirdus galima spresti kas teisus. Asmeniškai nevisad mamos pataria linkėdamos gero. Mano vaikino mama manęs nemėgsta ir knisa protą vaikinui, kad mane paliktų.. žinok nemalonu, nors į akis tai geriausia mano draugė.. (dėl ko aš jai nepatinku žinau ir čia atskira istorija) jei mama nepateikia rimtų argumentų tai klausyk širdies , nes iš tavo pasakojimų matau kad taviškis labai geras.
Ir žinok po to verksi, kai vaikinas tave mes po tiek šaltumo.. nežaisk. Kaip mano mama sakė ” – nesuprantu aš tavojo mamos.. jai visos merginos per prastos, negi ji galvoja, kad niekada jis jos namų nepaliks? Ir šiaip juk ne ji su juo į lovą gulsis..” na esmę manau supratai
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
