as savo potyrius irgi galeciau ivardinti kaip isdavyste, tik truputi kitokios rusies ) tarp kitko isbuvom kartu taip pat keturis metus (pasantru pragyvenom po vienu stogu), taigi visus keturis metus atleidinejau jo nesamones, savotiskas isdavystes (slaistymasis po klubus, rytiniai parejimai, draugai vietoj manes, net per valentino diena turejau sliukint su apatiniais i kita kambari, nes draugeliu pilni namai priguzejo), na ir atleidau. kol ta ryta nenubudo mano protelis, atsikelem, kartu pavalgem, issivalem dantis ir pries iseinant pasakiau, kad nebegrisiu ))) o meile buvo tikrai didele, nes leidau joti sau ant sprando, juk jis buvo mano zmogus sutrype po truputi viska, kas buvo grazu ir pasidariau svetimu zmogumi ir zinokit, atvirai pasakius esu labai laiminga, kad taip nutiko, kazkada juk blaivus protas turi prabilti kas per gyvenimas ir kokie santykiu pamatai jeigu asaros jau pacioje pradzioje?
