Nebemyliu?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Iš tiesų būtų labai juokinga, jei būtų ne man ir nebūtų taip tragiškai graudu. Labai mylėjau savo draugą, net buvau įgudusi jį atpažinti ne tik iš kalbėjimo manieros, bet ir iš žingsnių, net iš to garso, kai traukia raktus iš kišenės ir rakina duris. Labai jo pavydėdavau, iki kaulų smegenų, o kas bjauriausia, pavydėjau per tyliai ir labai kentėjau. Tas pavydas buvo ne iš piršto laužtas, mano gražuolis, mokėjo pašnekinti paneles ir nemokėjo pasakyti – NE. Rezultatas aiškus, buvom išsiskyrę, nes jaunuolis norėjo mylėti, oi tiksliau pamylėti daug panelių, o kai aplink kurse ir apskritai universitete tiek daug patrauklių panelių, tai kaip gi atsispirsi…
Labai skaudėjo, kai išsiskyrėm, neturėjau, kur dėti akių iš gėdos, kad leidau jam nueiti į kairę, o kas baisiausia, kad žiūrėdama į jį ir tada mačiau savo laimę. Ir ką, atleidau, nes man jis vis tiek buvo tobulas vyras, kurį labai mylėjau. Ir apskritai aš buvau tas žmogus, kuris stengėsi išlaikyti taiką santykiuose.
O dabar viskas apsivertė, dabar jis tikrai tobulas vyras, atvažiuoja dažniau, pasilieka ilgiau, netgi gaunu dovanų, kurių seniau nebuvo tiek daug. Dabar jis rodos kvėpuoja mintimis apie diplomą, licenciją ir tą darbą, kurio taip norėjo ir beveik turi. Jis baigė flirtuoti su dailiosios lyties atstovėmis. Dabar jau jis kalba apie gyvenimą kartu, apie bendrą ateitį, bet aš nežinau ar noriu…
Dabar aš žiūrėdama į jį, matau tik jį. Nėra jokių virpuliukų per nugarą, kai jis mane apkabina. Aš pavargstu būti su juo, aš nebepavydžio jo ir net nežinau ar jis man patrauklus… Kažkokia nesąmonė, kai jau viskas tobula, man nebeįdomu, ar taip būna kai pripranti ar kai nebemyli? Iš tiesų, man baisu, kad po tiek laiko laukimo, svajonių, ašarų, pykčio, aš pagaliau viską turiu ir man nieko nereikia… Aš vis dažniau pagaunu save galvojant, kad nebemyliu, o gal taip turi būti? Gal visiems taip atsitinka?
Ech, aš tik naiviai pasiguosti norėjau, gražus tas jausmas, tik taip negera, kai staiga atėjus pavasariui nieko nebelieka.
Pertrauka, siūlau. Iki mėnesio atskirai, pajausi ko nori, ko ilgiesi. Nes kitkas tik spėlionėmis liks.
Labai reikia, kai sunku tai tureti, o kai gauni nebereikia. Visada taip Bet reiskia tai nebuvo meile
Va tame ir esmė, kad mes negyvename kartu ir mokomės ne tame pačiame mieste..:/
Bet dažnai susitinkat?
Tada išvis neįdomu, gal kažkas jame žavėjo, kas nebežavi ir tiek. Bet yra kaip yra, tikriausiai būtų protingiausia stabdyti santykius, kas belieka. Nes tokios mintys tik augs su laiku…
Savaitgaliais, nežinau mes labai pakeitėm abu, tik nespėjau pastebėti kada. Tik labai gaila laiko, tiek jo, tiek savo dėl to ir mąstau, kad gal vis dėl to ne aš jam..
tiesiog “perdegete”, stengetes stengetes ir bam.. man lygiai tas pats buvo, tik mano buves neisdavinedavo, o nerasdavo man laiko, draugai, plotai, reikalai, o ir gyvent kartu pradejom, bendra busta isigyjom. daug kartu atleidau demesio stoka, naktinius dingimus ir viena ryta, isvaziavau i mokslus ir tiesiog nebegrizau. jam sokas, labai pasikeite (bent jau mano ziniomis), nebereikia draugu, nebereikia plotu ir jau kai atrodo galeciau gyventi taip kaip norejau, su juo, be jokiu barniu, as tiesiog nebenoriu, nebetraukia, nedomina jauciuosi konkreciai perdegusi
Kai zmogus daug prisika i dusia, labai iskaudina, ir issiskiriat, buna dar sviezias tas skausmas, atrodo, negali be to zmogaus, atrodo, meile amzina. Bet jei iseina taip, kad “susieinama” atgal, visgi tas ankstesnis pasisikimas daznai nugali, ir tie jausmai iseina. Is patirties sakau. Buvo identiska situacija, kai issiskyrem, atrode viskas, cia buvo mano zmogus, kad kito tokio nebus, bet susitaikem-ir viskas. Nieko nebera, nieko nebenoriu. Gal tikrai, pabukit atskirai, ir pamatysi, ar like kazkas, ar nebe. Bet as labiau tikiu tuo, kad nebe…
gal jums jis patiko tada kai buvo toks, kurio reikia siekti, jam nusileisti. o dabar nebeliko azarto.
Iš tiesų ta išdavystė buvo seniai, kai buvom jaunesni, gal ir per jauni ir per visus tuos 4 metus lygiai taip pat mylėjau, pavydėjau, pykau ir atleidau tik dabar jaučiuosi, kaip kokia Šveicarija, tokia neutrali ir tokia svarbi, šlykštus jausmas, bet gal taip ir baigiasi meilė…
as savo potyrius irgi galeciau ivardinti kaip isdavyste, tik truputi kitokios rusies ) tarp kitko isbuvom kartu taip pat keturis metus (pasantru pragyvenom po vienu stogu), taigi visus keturis metus atleidinejau jo nesamones, savotiskas isdavystes (slaistymasis po klubus, rytiniai parejimai, draugai vietoj manes, net per valentino diena turejau sliukint su apatiniais i kita kambari, nes draugeliu pilni namai priguzejo), na ir atleidau. kol ta ryta nenubudo mano protelis, atsikelem, kartu pavalgem, issivalem dantis ir pries iseinant pasakiau, kad nebegrisiu ))) o meile buvo tikrai didele, nes leidau joti sau ant sprando, juk jis buvo mano zmogus sutrype po truputi viska, kas buvo grazu ir pasidariau svetimu zmogumi ir zinokit, atvirai pasakius esu labai laiminga, kad taip nutiko, kazkada juk blaivus protas turi prabilti kas per gyvenimas ir kokie santykiu pamatai jeigu asaros jau pacioje pradzioje?
Tiesą sakot, bet buvau labai laiminga tokį žmogų šalia savęs turėdama ir net labai įsižeidžiau, kai draugė nesidžiaugė, o barė mane, kad atleidau jam. Nepaisant visko, tai žmogus su kuriuo turiu daug gražių atsiminimų, tik gaila ir atsiminimai nešildo taip, kaip seniau
sildys kiti atsiminimai, su kitu zmogumi, kuris nebus tiek i dusia prisikes, santykius juk dviese reikia kurti nepagalvokit, kad skatinu mesti viska ir kategoriskai atsisakyti draugo, anaiptol ne, galbut jums tikrai reikia pertraukeles, kad susivoktumete ir pasiilgtumete, o tada jau viskas stotu i savas vezes kalbu tik is savo patirties, kuri labai primena jusiske, juokas, bet irgi pykau ant drauges kuri liepe man greiciau skirtis ir neatleidineti daugiau, o as buvau apsalus is meiles ir laimes, kad tas vyras priklause man )
Na virpuliukai nebūna amžinai…
Nieko keisto, per daug prisikentėjai per jį, buvai priversta žemintis atleidžiant neištikimybę… Natūralu, kad nepuoselėjami jausmai ima mažėti.
net ir didziausia meile praeina, jei jos niekas nebrangina…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
