Nebemyliu?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Iš tiesų būtų labai juokinga, jei būtų ne man ir nebūtų taip tragiškai graudu. Labai mylėjau savo draugą, net buvau įgudusi jį atpažinti ne tik iš kalbėjimo manieros, bet ir iš žingsnių, net iš to garso, kai traukia raktus iš kišenės ir rakina duris. Labai jo pavydėdavau, iki kaulų smegenų, o kas bjauriausia, pavydėjau per tyliai ir labai kentėjau. Tas pavydas buvo ne iš piršto laužtas, mano gražuolis, mokėjo pašnekinti paneles ir nemokėjo pasakyti – NE. Rezultatas aiškus, buvom išsiskyrę, nes jaunuolis norėjo mylėti, oi tiksliau pamylėti daug panelių, o kai aplink kurse ir apskritai universitete tiek daug patrauklių panelių, tai kaip gi atsispirsi…
Labai skaudėjo, kai išsiskyrėm, neturėjau, kur dėti akių iš gėdos, kad leidau jam nueiti į kairę, o kas baisiausia, kad žiūrėdama į jį ir tada mačiau savo laimę. Ir ką, atleidau, nes man jis vis tiek buvo tobulas vyras, kurį labai mylėjau. Ir apskritai aš buvau tas žmogus, kuris stengėsi išlaikyti taiką santykiuose.
O dabar viskas apsivertė, dabar jis tikrai tobulas vyras, atvažiuoja dažniau, pasilieka ilgiau, netgi gaunu dovanų, kurių seniau nebuvo tiek daug. Dabar jis rodos kvėpuoja mintimis apie diplomą, licenciją ir tą darbą, kurio taip norėjo ir beveik turi. Jis baigė flirtuoti su dailiosios lyties atstovėmis. Dabar jau jis kalba apie gyvenimą kartu, apie bendrą ateitį, bet aš nežinau ar noriu…
Dabar aš žiūrėdama į jį, matau tik jį. Nėra jokių virpuliukų per nugarą, kai jis mane apkabina. Aš pavargstu būti su juo, aš nebepavydžio jo ir net nežinau ar jis man patrauklus… Kažkokia nesąmonė, kai jau viskas tobula, man nebeįdomu, ar taip būna kai pripranti ar kai nebemyli? Iš tiesų, man baisu, kad po tiek laiko laukimo, svajonių, ašarų, pykčio, aš pagaliau viską turiu ir man nieko nereikia… Aš vis dažniau pagaunu save galvojant, kad nebemyliu, o gal taip turi būti? Gal visiems taip atsitinka?
Ech, aš tik naiviai pasiguosti norėjau, gražus tas jausmas, tik taip negera, kai staiga atėjus pavasariui nieko nebelieka.
Gal neskubėk daryti išvadų. Tiesiog viską apgalvok ir pasidarykite pertrauką vienas su kitu, kaip jau panelės minėjo… Pagalvok, kiek daug laiko ir gražių akimirkų praleista kartu ar tikrai norėtum visa tai prarasti? Juk dabar jau gerai pažįstate vienas kitą, suprantate, kada kaip kuris gali paslysti, galbūt daug lengviau būtų užkirsti tam kelią. Pasikalbėk atvirai su savo vaikinu, pasakyk jam, kad dar vienos išdavystės tikrai nepriimsi. Kadangi tavo vaikinas dabar stengiasi, rodo daugiau dėmesio, tai tikriausiai gailisi dėl to, ką padarė ir nori pradėti viską iš naujo. O jeigu tu šiuo metu neturi pakankamai jėgų tam, kad dėtum pastangas į santykius, tai tiesiog leisk jam tai daryti, juk jis turi kažkaip išpirkti kaltę… )) Su laiku viską suprasi.
Pertraukos tikrai reikia, tik dar klausimas, gal ta pertrauka ir nesibaigs, jei man patiks būti vienai, bet iš kitos pusės labai keistas jausmas, kai neturi pas ką sugrįžti… O tas gerumas tai nemanau, kad dėl kaltės, viskas jau seniai pamiršta, tiesiog jis dabar tikrai džiaugiasi gyvenimu, gal ten belenkiek tų rūpesčių dėl magistrinio, gal jis ir nespėja su tuo senu darbu, bet jis taip nori greičiau viską pabaigti ir jaučiu kaip jis traukia mane paskui save, bet aš tingiu kažką keisti. O visad sakiau, kad aš labai pastovus žmogus ir galvojau, kad tai labai gera savybė
Pertrauka jums nelabai reikalinga. Nes tikrai laukia aiškus kelias- skirtis.
Nes perdegėte konkrečiai…
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
