Visų pirma, siūlyčiau vėl pradėti bendravimą su mama. Pasirodys gal nesąmonė, bet patikėk, jei iki to jūsų santykiai buvo normalūs, ji galėtų būti ta draugė, ar bent panaši į tokią, kurios palaikymo ir apkabinimo tau trūksta juk mama yra mama. Jei toks variantas nepriimtinas, o nieko kito šalia nėra… teks remtis pačiai į save. Žinau, sunku, neįmanoma, atrodo nežinai už ką save gerbti, kur kabintis, kaip motyvuotis… Esminė motyvacija tau turėtų būti suvokimas, kad jis gyvena savo gyvenimą, galbūt yra laimingas, galbūt net nepagalvoja apie tave, o tu? Tu graužiesi, skaudiniesi ir į savo jaunystę jam leidi valytis kojas. Banalu, bet iš tiesų, tai tavo gyvenimas ir, patikėk, tikrai niekas niekuomet nepaaukos dėl tavęs tiek, kiek pati sau gali ir privalai duoti. Niekas nepagalvos apie tave pačią pirmą ir niekuomet negali žinoti kiek artmiausi ir mylimiausi tau žmonės bus šalia. Nesakau tapti savanaude, egoiste ar kt., tiesiog suprask, kad jei nejudėsi iš šio mirties taško dabar, tai tu ir liksi toje pačioje vietoje. O tau patinka dabartinė situacija? Aišku, kad ne. Suprask, kad žmonės gyvenime visuomet nusivilia meile, draugais, žmonėmis, tėvais,… Taip jau yra ir visuomet bus, nes žmogus iš žmogaus tikisi dažnai to, ko kitas jam negali pasiūlyti. Niekuomet nereikia remtis į kitus, nes tam ramsčiui pasitraukus, plojies veidu į gyvenimo mėšlą. Žinai, yra toks banalus pasakymas “niekas tavęs nemylės, kol pati savęs nepamilsi”, ir kad tu žinotum, koks jis iš tiesų teisinigas! Mylėti save tai daryti tai, ką myli, jaustis naudinga, džiaugtis savo pakylimais ir nuopuoliais, jaustis savarankiška ir pan. Va tada būsi laiminga ir ieškosi žmogaus, su kuriuo dalinsies ta laime, o ne ieškosi to, kuris tau tą laimę ir pilnatvę suteiktų. Rask naują veiklą, kad ir pačią paprasčiausią, kuri tave trauktų. Gal menais kokiais užsiimi ar sportu. Užsibrėžk tikslus ir jų siek. Motyvuokis tuo, kad jei nieko neveiksi, visą gyvenima ir liksi tokia pažeista, gležna ir nieko verta, kokia jautiesi dabar. Juk taip gera būtų atsistoti ant kojų ir po kiek laiko visiem tiem, kurie ant tavęs “dėjo” parodyt, kokia tapai, ką pasiekei ir kaip tau dzin dėl, to ką jie tau padarė. Jei judėsi į priekį, su laiku iš tikro ir taps dzin Nežinau, gavosi toks minčių kratinys, tikiuosi pagavai mintį
