Visų pirma, siūlyčiau vėl pradėti bendravimą su mama. Pasirodys gal nesąmonė, bet patikėk, jei iki to jūsų santykiai buvo normalūs, ji galėtų būti ta draugė, ar bent panaši į tokią, kurios palaikymo ir apkabinimo tau trūksta juk mama yra mama. Jei toks variantas nepriimtinas, o nieko kito šalia nėra… teks remtis pačiai į save. Žinau, sunku, neįmanoma, atrodo nežinai už ką save gerbti, kur kabintis, kaip motyvuotis… Esminė motyvacija tau turėtų būti suvokimas, kad jis gyvena savo gyvenimą, galbūt yra laimingas, galbūt net nepagalvoja apie tave, o tu? Tu graužiesi, skaudiniesi ir į savo jaunystę jam leidi valytis kojas. Banalu, bet iš tiesų, tai tavo gyvenimas ir, patikėk, tikrai niekas niekuomet nepaaukos dėl tavęs tiek, kiek pati sau gali ir privalai duoti. Niekas nepagalvos apie tave pačią pirmą ir niekuomet negali žinoti kiek artmiausi ir mylimiausi tau žmonės bus šalia. Nesakau tapti savanaude, egoiste ar kt., tiesiog suprask, kad jei nejudėsi iš šio mirties taško dabar, tai tu ir liksi toje pačioje vietoje. O tau patinka dabartinė situacija? Aišku, kad ne. Suprask, kad žmonės gyvenime visuomet nusivilia meile, draugais, žmonėmis, tėvais,… Taip jau yra ir visuomet bus, nes žmogus iš žmogaus tikisi dažnai to, ko kitas jam negali pasiūlyti. Niekuomet nereikia remtis į kitus, nes tam ramsčiui pasitraukus, plojies veidu į gyvenimo mėšlą. Žinai, yra toks banalus pasakymas “niekas tavęs nemylės, kol pati savęs nepamilsi”, ir kad tu žinotum, koks jis iš tiesų teisinigas! Mylėti save tai daryti tai, ką myli, jaustis naudinga, džiaugtis savo pakylimais ir nuopuoliais, jaustis savarankiška ir pan. Va tada būsi laiminga ir ieškosi žmogaus, su kuriuo dalinsies ta laime, o ne ieškosi to, kuris tau tą laimę ir pilnatvę suteiktų. Rask naują veiklą, kad ir pačią paprasčiausią, kuri tave trauktų. Gal menais kokiais užsiimi ar sportu. Užsibrėžk tikslus ir jų siek. Motyvuokis tuo, kad jei nieko neveiksi, visą gyvenima ir liksi tokia pažeista, gležna ir nieko verta, kokia jautiesi dabar. Juk taip gera būtų atsistoti ant kojų ir po kiek laiko visiem tiem, kurie ant tavęs “dėjo” parodyt, kokia tapai, ką pasiekei ir kaip tau dzin dėl, to ką jie tau padarė. Jei judėsi į priekį, su laiku iš tikro ir taps dzin Nežinau, gavosi toks minčių kratinys, tikiuosi pagavai mintį

Pačiai gyvenime teko patirt panašių laikotarpių, deja ne vieną kartą (iš pirmų nieko neišmokau ), tad man tokios situacijos gana artimos iš tiesų. Vieno dalyko visuomet gailėjausi – kad taip ilgai tempdavau gumą savęs gailėdamasi ir laukdama kol dar kiti manęs pagailęs, ateis paglostys, paguos ir viską sutvrakys. Per tą laiką daug nuveikt galėjau, o aš tik depresuodavau. Nuo ko pradėti? Lengvas ir tuo pačiu sunkus klausimas. Susigalvok sau kažkokią, kad ir labai mini svajonę, kad ir kažkokį didesnį pirkinį, kelionę ar dar kažką, kam reikėtų pataupyti ir ko šiaip sau niekada nesi leidusi. Ir aišku, kad tai būtų įmanoma. Šiuo momentu užteks, kad ir pvz įvaizdžio pakeitimo. Būtų labai naudinga. Juk turi laisvadienių kažkiek, arba išeis pinigėlių pasitaupyt, galų gale į Lietuvą gryši kaip supratau. Susirask Lt gerą kirpėją, pakeisk šukuoseną, nusipirk naujų daiktų… Tokia grynai moteriška terapija sau pasijausk graži. Arba pataupyk sau kelionių atostogoms – aplankyk, kad ir pvz Lt miestus, kurių nesi mačius. Parašyk draugei ar draugui, kurio seniai nematei, pasiūlyk vykt kartu Gal durnai skamba, bet žinok labai sveika susikelti sau kažkokį šoką, iššaukti naujus malonius potyrius, nes tau mirtinai reikia iššsijudinti. Sunku, žinoma, kai pastoviai dirbi, nėra laiko, bet jei turėsi tikslą, kam taupyti ir gyvensi planais, patikėk, net rytais keltis bus lengviau O kai įgyvendinsi bent mažiausią svajonę, tikrai atsiras jėgų ir noro siekt naujos taip mažais žingsniukais atsiplėši nuo viso šito, kas tave dabar taip smukdo. Kasnakt prieš užmigdama, vietoj to, kad galvotum ką jis veikia, skirk minutę pasvajojimui ir jei sąžiningai svajosi, po kelių dienų jau turėsi tikslą.

nu mergaite, tu cia pavarei. Tau tik 16metu, viskas pries akis. Kada nors prisiminsi savo drauga ir paciai bus juokinga, kad tu i toki galejai ziureti. Pirmiausia, jeigu turi galimybe eik kur nors mokytis. Na. kad ir kokius kursus palankyk, kad nebutum viena. Ten susirasi draugu, pasikeis aplinka, gyvenimas vel suksis. Pradek myleti save, nu isivaizduok, kas i tave paziures jeigu pati sau nepatiksi. Visada atsimink, kad po juodu dienu ateina baltos. Ir is vis gyvenimas puikus, tu taip pat nuostabi , nes paprasei patarimu. Nekisk sau i galva jokio brudo, tik pazityvios mintys atnesa pazityvius jausmus ir nuotaikas. Pirmyn …

Taip iki skausmo pažįstama ką parašei. Esu prasta guodėja, bet pabandysiu…

Praeina ne tik geri dalykai. Praeina ir blogi. Stenkis pasimėgauti kiekviena gerąja akimirka ir pralaukti blogąsias. Anksčiau ar vėliau praeis savaime. Nepamiršk, kad pačios geriausios akimirkos tavęs laukia ateityje. Blogiausios irgi. Priimk tą natūraliai. Visiems žmonėms būna sunku. Ir visi tą iškenčia. Ir tu nesi išimtis. Iškentėjai ir iškentėsi. Ir šį kartą, ir sekantį. Praeis. Viskas praeina.

Jis buvo skirtas ne tau tikrai sutiksi savo gyvenime kitą žmogų, kuris tave mylės, vertins, nešios ant rankų ir viskas nublanks, pamirši, kad apskritai pažinojai tą, kuriam dabar tu visai nerūpi Mylėk save, džiaukis gyvenimu. Ir…būtinai susitaikyk ir bendrauk su mama, kiekvienai mamai savas vaikas yra dalis pasaulio, o gal net ir visas pasaulis, nebūk naginė, parodyk jai dėmesį ir meilę ir pamatysi kokia nuostabi tavo mama. Tik ji pasaulyje gali būti geriausia draugė

Is kokio miesto Anglijoje esi?

man truputi panasiai gaunasi-su mama esam jau tris dienas susipykusios, kol su ja aiskinaus apsizliumbiu, uzsirukiau kambary kelias cigaretes(nors seniau nerukydavaau),saule sviecia-laisva diena,o niekur neinu,tik tam niuriam kambary prie pc is principo(ziauru),issitarsiusiais plaukais,nuvarvejusiu tusu,apverstam kambary..ir viskas del to nes, tevai nuolat itarineja del mitybos- tu per mazai valgai, valgai nepilnaverti maista, tau truksta baltymu(nors tyrimuose darytuose seniai seniai,ju netruko ,o tik i mazaja puse buvo). tiesiog man kartais buna PA per kurias atrodo tuoj nualpsi,o tevai viska suvercia mitybai,nors jiem sakau cia nuo nervu,kad jus mane pastoviai itarinejat,persekiojat,o paskui aiskinames iki duru trankymo ir po to su mamos atsiprasinejimais ,kad daugiau taip nebesakysiu,kad kiekvienas turi pasirinkimo teise,o po kokiu dvieju svaiciu vel tas pats buna ir taip jau kazkur 2 metus. nebeimanoma tiesiog,zliumbiu kaip vaikas db rasydama si teksta ir nors cia ne i tema(tik truputi atitinka mano ir autores savijauta-kai nk nebesinori,verki,jautiesi sudinai ir pan..), tiesiog issipasakot norejau ir gal kas kazka patars ,nes liudna iki skausmo …………..