Pačiai gyvenime teko patirt panašių laikotarpių, deja ne vieną kartą (iš pirmų nieko neišmokau ), tad man tokios situacijos gana artimos iš tiesų. Vieno dalyko visuomet gailėjausi – kad taip ilgai tempdavau gumą savęs gailėdamasi ir laukdama kol dar kiti manęs pagailęs, ateis paglostys, paguos ir viską sutvrakys. Per tą laiką daug nuveikt galėjau, o aš tik depresuodavau. Nuo ko pradėti? Lengvas ir tuo pačiu sunkus klausimas. Susigalvok sau kažkokią, kad ir labai mini svajonę, kad ir kažkokį didesnį pirkinį, kelionę ar dar kažką, kam reikėtų pataupyti ir ko šiaip sau niekada nesi leidusi. Ir aišku, kad tai būtų įmanoma. Šiuo momentu užteks, kad ir pvz įvaizdžio pakeitimo. Būtų labai naudinga. Juk turi laisvadienių kažkiek, arba išeis pinigėlių pasitaupyt, galų gale į Lietuvą gryši kaip supratau. Susirask Lt gerą kirpėją, pakeisk šukuoseną, nusipirk naujų daiktų… Tokia grynai moteriška terapija sau pasijausk graži. Arba pataupyk sau kelionių atostogoms – aplankyk, kad ir pvz Lt miestus, kurių nesi mačius. Parašyk draugei ar draugui, kurio seniai nematei, pasiūlyk vykt kartu Gal durnai skamba, bet žinok labai sveika susikelti sau kažkokį šoką, iššaukti naujus malonius potyrius, nes tau mirtinai reikia iššsijudinti. Sunku, žinoma, kai pastoviai dirbi, nėra laiko, bet jei turėsi tikslą, kam taupyti ir gyvensi planais, patikėk, net rytais keltis bus lengviau O kai įgyvendinsi bent mažiausią svajonę, tikrai atsiras jėgų ir noro siekt naujos taip mažais žingsniukais atsiplėši nuo viso šito, kas tave dabar taip smukdo. Kasnakt prieš užmigdama, vietoj to, kad galvotum ką jis veikia, skirk minutę pasvajojimui ir jei sąžiningai svajosi, po kelių dienų jau turėsi tikslą.
