Tikrai neverta kankintis dėl didesnių pinigų dirbant nemėgstamą darbą, tai neatsiperka, vistiek jaučiasi viduj tuštuma, ir vieną dieną paklausi savęs – “kam aš tai darau?”. Mano istorija kiek kitokia, tėvai bandė realizuoti savo svajones apie “prestižinius” darbus per save, bet aš nesutikau. Jie manęs visiškai nefinansavo, prieš pradėdama studijuoti dirbau užsienyje 1.5 metų, taupiau viską studijoms. Gyvenau vien tik ta svajone, keikiau viską ir visus, (darbas ofise), grįžau ir pradėjau studijuoti, ir baigiau studijas, ir esu pakankamai paklausus žmogus savo srity. Ir nė velnio nesigailiu, – reikėtų, pakartočiau dar kartą, nors mityba vien kruopomis manęs nežavi. Dabar, kuomet užsuka darbų lavina, kuomet ničnieko nespėju, kuomet visą save atiduodu darbe – nesiskundžiu. Nes žinau, jog viskas galėjo būti blogiau.
