Kiek pažįstu menininkų (dailininkių, poetų), jie sunkiai suduria galą su galu.. Dailininkai vos prastumia savo paveikslus (Lietuvoje toks menas nelabai vertinamas, beveik nereikalingas), poetai gauna mažas babkes ir vos išleidžia jų ten tas knygeles… Turi dirbti papildomus darbus (tarkim paprasti padavėjai). Ch.. Poetai padavėjai… Nežinau kas dar…. Sunku tiems menininkams. Net ir humanitarams sunku. Niekur normaliai įsidarbinti neišeina. Nekalbu apie didelės sekmės dalykus arba tiesiog gerą pažįstamų ratą, kurie tave gali prakišti. Kita vertus, menininkai dvasiškai yra užsipildę, tutingi, nes daro savo mėgstamą veiklą, kuri juos veža. Viskas priklauso nuo to, ko reikia žmogui. O manau išlaikyti šeimą, užauginti vaikus, padaryti pradžią jų ateičiai yra kiekvienų tėvų svajonė. NMeno srity prasimušti be galo sunku. Va – baigi dalėtyrą ir dirbi parduotuvėj, baigi literatūrą – būni padavėjas Įdomiai. Ir viską kalbu iš asmeninių pavyzdžių. Pati esu humanitarė – ir patikėkit, nors ir patiko studijos, įdomu, mano sritis – bet žinau, kad iš to nieko gero nebus. Kartais pradedu gailėtis, nes jau šeimą reikia kurti, galvot apie ateitį, o čia net įsidarbinti normalesnėje vietje nepavyksta. Tai tiek
