As susipykusi vis galvodavau, kad va rytoj tai jau bus sakes, nieko nenoresiu matyt ir girdeti. Nezinau, po tu issiskyrimu turbut juokdavausi daugiau nei iprastai, gal organizmas taip reaguoja, kad reikia dziaugtis Aisku, kol viena, tai susimastydavau, liudesys apimdavo, bet kompanija labai gelbsti, ypac kai niekam nerupi kas, kaip, kodel, neklausineja ir tos temos neklibina, uzsimirsti palaipsniui ir viskas. As ir dabar kartais atsimenu savo kelis ex, atrodo, tokie stiprus jausmai buvo, bet tada susimastau, kad dabar as laimingesne, reiskia, taip ir turejo but. Duokit laiko sau, bet duokit ir veiklos. Aisku, issiverkt reikia, bet jeigu gyvensit tik ta mintim, kad cia buvo visas jusu gyvenimas, to zmogaus niekada nepaleisit, reikia paciai suvokti kas buvo ne taip ir kad tam issiskyrimui buvo priezastis. As apie tuos ex turiu daugiau blogu atsiminimu nei geru, del to, kad labiau sau pabreziau visus trukumus, bet taip tikrai legviau, nei kiekviena sekunde galvoti kaip va tada buvo fainiai, o tada dar geriau, o va tada… Gyvenkit ne praeitim, yra kaip yra, reikia judet toliau, kazka naujo ismokt, patirt, suprast klaidas ir ju nebekartot. Velus laikas, todel ir sakiniai neberislus, bet seip ar taip, linkiu ramybes ir lengvo susitaikymo
