Savo pirmąją meilę užmiršau tik po pusės metų. Labai padėjo draugai, dalyvavimas įvairiose veiklose, vakarėliuose, susipažinimas su kitais žmonėm, atradau naują atsipalaidavimo būdą- bėgiojimą. Sėkmės!

As jau metai kaip neuzmirstu…Kiekviena diena skausmas viduj drasko. Ilgiuos jo, o kitus atstumiu.. Galvoj tik jis. Ar imanoma taip normaliai gyventi? ne. Cia visiska kankyne, noris plaukus nusiraut ir rekt visa gerkle is nevilties.

Užsiimk nauja veikla, padeda negalvoti tiek apie žmogų, kuris neiškrenta iš galvos.. Stenkis nebūti pastoviai namie, jei neturi daug draugų gal padės veikla su mama, nebūtina jei pasakoti visko kas tau skaudu, bet tiesiog gerai leiskit laiką, nes mano mama man geriausia draugė yra, nors pauglystėje daug pykomės

susieisit vel, pamatysi, tik nelysk jam i akis

Viskam reikia laiko. Pati savo rimtesnę meilę pamiršau tik po dviejų metų. Bet dabar jau viskas gerai O pamiršau tiesiog savaime – neužsidariau savyje, gyvenau toliau. Tad ir jūs turite visus jausmus išjausti. Šiuo metu, negalvokite apie kitą vaikiną – kol buvusiojo nepamiršote – tikrai nieko gero nebus. Ir tikrai, viskas įvyks savaime.

2 metus, pusę metų? Juk čia negyvenimas, o košmaras…

Kodėl taip manot, juk labai daug porų, kurie išsiskiria ir jau visam. Mes išties per daug skirtingi, aš jo nekaltinu, nepykstu ant jo, gal taip ir geriau, bet man nuo to širdies mažiau neskauda.

Savo pirmaja meile pradejau pamirsineti po ~3metu, bet ilgai kankinausi, oj labai.. Tik laikas padeda

Ir kiek svorio pameciau, siaubelis

kai užsiciklini, galvoji ištisai, neturi kaip nukreipt dėmesio, tai žinoma ir dešimt metų kankintis galit… kažkaip keistai atrodo, kad po tiek mėnesių ir metų kankinatės kai kurios..pradėkit sportuoti, įsigykit gyvūnėlį ar dar geriau…susiraskit draugų.. jie padės užsimiršt savęs graužimas tikrai nepadės…

Lengva taip pasakyti, gal išsiskyrimo dar neturėjot, mielai apie jį negalvočiau, bet, kad neišeina

Oh kaip uzjauciu tave, mane taip pat paliko pries pusantros savaites po 2 metu draugystes paprastu skambuciu. Man labai padejo daznas kalbejimas apie tai garsiai ir isigilinimas i to zmogaus minusus. Taip pat isvaziavau i kita miesta pas drauge tai grizau jau nebe verkianti, nusiraminusi… kalbek su visais apie tai, nesvarbu, kad ir uzknisi zmones, vis tiek kalbek, nes laikymas savy visko ta skausma ir sukelia… nori verkt verk, liek jausmus… bet nusistatyk sau riba kazkokia iki kurios gedesi savo santykiu… priejusi ja tark sau gana ir eik tolyn. Sekmes!

Dabar tokia pati situacija man Buvom kartu,tada jis mane paliko,poto vel susiejom…ir galiausiai as pati ji palikau Nes pradejo elgtis kaip su siuksle ir mates,kad tai dare speciliai,jog ji palikciau…

Tiesiogine prasme sirdi drasko…nesu jautus tokio grynai vos ne skausmo sirdy Suvokiu kad gryna kiaule jis yra,kad net jis manes nevertas…bet neina taip atsikratyt meiles..tuolabiau pirmos

Idomu ir man kiek teks dar sitaip kankintis :/ Skaudziausia,kad jis zino jog man skaudu,o jam giliai dzin..

Man praejo apie 2 metai po skyrybu,iki siol sunku susitaikyt kad tas zmogus ne mano

Man praejo puse metu po skyrybu, pastoviai susitinkam, tai sunkiau gal pamirst. Bet vis ale bandom draugaut, vel pykstames, tai tokia nesamone, kaip kas savaite is naujo isgyventum ta pati, bet is kitos puses lengviau, kad butu noro, dar ne viskas baigta… Savi pliusai, savi minusai. Ir abu vis dar vienisi, ir nieko neturejom, tai vis geriau, nei kita diena su nauja butu..

Užjaučiu išsiskyrusias merginas

Man depresija beprotiška… Turėjau ištekėti Liepos 19dieną, ta diena artėja ir einu iš proto,kad to nebus…ir kad kurį laiką kurėm,statėm ateitį kartu jos nebebus,viskas sugriuvo.. Viską turiu pradėt iš naujo,tik viena…to padaryt dar nemoku,nemoku šypsotis,neatsimenu kada kas matė mano šypsena..