Dabar daugiau nei metai laiko gyvenu čia, Olandijoje, mokausi magistrantūroje (tiesa, mama vis dar galvoja, kad nemokamoje ) ir smerkia, kad niekur nedirbu. Reikėtų- dirbčiau, bet finansais nesiskundžiam, o ir taip to laiko ne itin daug lieka, o dar turiu žmogų, kuris būna pavargęs, kuris turi sustyguotą dienotvarkę ir kuriuo noriu rūpintis. Taigi mama niekaip nepripažįsta būsimo žento, prašau, kad mokytųsi bent minimaliai angliškai, kad bent jau į svečius galėčiau atsivežti, o ji sako – jei jam reikia, tegul pats ir mokosi… Uošviai nori susipažinti su mano tėvais, myli mane kaip savo dukrą, bet ką aš galiu pasiūlyti, kokį susitikimą suorganizuoti, kai jie net susikalbėti nesuhebės… Aš čia laiminga, žmonės čia nuostabūs, visai kitokie, nei Lietuvoje ir tai mane veža, šalia turiu nuostabų žmogų ir žinau, kad būsiu ten, kur bus jis. Bet natūralu, kad susimąstau apie tėvus, nenoriu nutraukti ryšių.
Žinau, kad čia yra moterų, kurių antros pusės ne lietuviai- pasakykit, ką jūs darot, kaip jūsų šeimos reauguoja, kokia kalba ir kokiais žodžiais bandot paveikti juos. Tėvų nuomonė man tikrai nėra pati svarbiausia ir tikrai nelauksiu jų palaiminimo, bet vistiek, norisi turėti gražius santykius.
Pripašiau daug ir nuobodžiai, bet gal nepatingėsit kas perskaityti ir ką nors patarti.
