Tai rašydama įsivaizdavau stereotipinę situaciją, kai užpuolikas nepažįstamas, mes esame tik vienas prieš vieną ir aš kovoju iš visų jėgų.
Tačiau paskui pagalvojau, kad mano gyvenime juk buvo mažiausiai 3 (kiek dabar atsimenu, šiaip neigiamus dalykus esu linkus pamiršt) bandymai išprievartauti, ir visi jie vyko visiškai kitaip nei ta įsivaizduojama situacija, kuri pirmiausiai iškyla vaizduotėj išgirdus apie išprievartavimą (tamsi naktis, aš viena, užpuolikas, tykantis tamsiame skersgatvyje). Visais tais atvejais užpuolikas nebuvo nepažįstamas, jis buvo pažįstamas arba bent jau matytas. Nebuvo taip, kad mes būtume vieni, visais trim atvejais aplinkui buvo žmonių. Visais tais atvejais žmonės buvo palankiai nusiteikę užpuoliko atžvilgiu ir į mane žiūrėjo kaip į jo teisėtą grobį. Visais tais atvejais aplinkiniai ne tik kad nebandė gelbėti manęs nuo užpuoliko, bet mano pagalbos šauksmus vertino kaip mano išsigalvojimus/prastą psichikos būklę/neadekvatų elgesį/nereikalingą problemų kėlimą ir panašiai.
