(anonimas) (archyvas)
Bet juk tai taip baisu. Isivaizduoju kiek kantrybes reikia tureti buti tokio zmogaus antra puse. Nuolatos aiskintis, irodineti, kad vis dar myli, niekas nepasikeite, kad nepatinka jokia kita… Kol kas zinau, jog taip ir yra, bet kas jeigu mano pacios baimes virs tikrove, nes paprasciausiai uzknisiu ji su nuolatiniais priekaistais ir kitu grazuoliu rodymais, saves nuvertinimu? Kas jeigu ir jis tuo patikes. Blemba spjaunu per peti.
