Tai mane sues?
Ši tema perkelta iš senojo forumo archyvo. Datos ir slapyvardžiai palikti kaip buvo.
Sveiki. Sakysit, dar viena tema apie zyziancia pana, jos kvailus ozius ir nemokejima zmoniskai elgtis. Bet tiesiog mirstu kaip noriu kam nors issipasakot, sulaukt patarimu, pastebejimu, tad tikiuosi labai nesmerksit manes…
Esme tame, kad esu pavydi. Nemoku su savim tvarkytis. Nemoku normaliai draugauti, be dramu, pykciu, oziavimusi. Suprantu, kad tai yra begalo blogai, griauna santykius, po kiekvieno barnio zadu sau ir isiteikineju, kad cia paskutinis kartas, kad pasikeisiu. Bet ir vel paslystu…
O dabar konkreciau – turiu drauga, draugaujam jau antri metai, bet pastaruosius kelis menesius prasidejo pykciai. Dazniausiai (o gal ir visada) iniciatore bunu as. Nes kuo toliau, tuo labiau prisirisu prie to zmogaus, imu ji savintis, imu pavydeti. Anksciau, kai dar ne taip sirdute mano uzkariaves buvo jis, atrode, kad man nerupi ka veikia, su kuo.. nesukdavau sau del to galvos. O dabar jeigu tik nepaskambina, neparaso – priekaistauju, man rodos, kad viskas nebemyli, atsalo jo jausmai, nes anksciau tai rasdavo laiko. Nuolat lyginuosi su jo draugemis, pazistamomis (kaikurios yra zymiai grazesnes ir daugiau pasieke), nuolat save grauziu, kad as ne tokia tobula. Turbut didziausia problema tame, kad as visiskai suprantu, kad man truksta pasitikejimo savimi, truksta kazko, kas leistu ir be jo megautis gyvenimu (nes dabar man svarbiausias – jis), taciau, kad ir kaip noreciau tai pakeisti, nepajegu. Jauciu, kad jeigu ir toliau taip elgsiuos, jis neatlaikys tiesiog tokios manes. Jeigu pades, pasakysiu dar ir tai, jog tikriausiai zinau, kodel isaugau tokia mergina, kuri nepasitiki, bijo, pavydi. Nuo mazens neturejau jokio normalaus tevo pavyzdzio, maciau kaip zeminama mano mama, man, kaip vaikui, tai buvo begalo skaudu. Daug kas dar ir iki siol yra islike atmintyje. Jauciu, kad tai yra jei ne visa, bet tikrai didele dalis del ko as dabar, jau suaugusi, pati nemoku tvarkytis su savo santykiais.
Gal turit kazkokiu patarimu, ideju, kaip pasikeisti? Noriu but asmenybe, neziuret i kitas, neieskot priekabiu, nepavyduliaut, jaustis uztikrinta, kad salia manes Zmogus, kuris mane pasirinko ir tikrai nezada palikti.
Is anksto dekoju
Same here… patart negaliu nes esu tokia pat.
Bet juk tai taip baisu. Isivaizduoju kiek kantrybes reikia tureti buti tokio zmogaus antra puse. Nuolatos aiskintis, irodineti, kad vis dar myli, niekas nepasikeite, kad nepatinka jokia kita… Kol kas zinau, jog taip ir yra, bet kas jeigu mano pacios baimes virs tikrove, nes paprasciausiai uzknisiu ji su nuolatiniais priekaistais ir kitu grazuoliu rodymais, saves nuvertinimu? Kas jeigu ir jis tuo patikes. Blemba spjaunu per peti.
Reikia daugiau save mylėti, siekti tikslų, svajonių įgyvendinimo ir neliks laiko ir noro pavydui
Mintys materializuojasi, tad geriau galvoti apie tai, ko nori, o ne apie tai, ko bijai
Tikriausiai visos siūlys susirasti veiklos, kuri tave užvestų. Mačiau laidą apie tokią pat mergina, kuri atėjo tam kad pasikeist. Psichologas ją užkėlė ant žirgo, jai pravedė pamoką, įpusėjus pamokai paklausė ar dabar galvoji apie vaikiną, ji atsakė “jūs ką juokaujat, šiuo metu jis tikrai visai nerūpi”. Labai svarbu turėt .mėgstamus užsiėmimus, svajones, būti įdomiai tiek sau tiek draugui. Dėl pasitikėjimo savimi: keisk tai kas nepatinka. Suprantu, kad tai nelengva, bet tu pabandyk išmušti tą nepilnavertiškumo jausmą. Nusipirk daugiau madingų gražių rūbų su kuriais jaustumeis gerai, graži. Nekopijuok, nes tada nesijausi gerai! Įsisek auskarus, pasidažyk, po truputį tikiu, kad pradėsi savimi daugiau domėtis, pasitikėti ir viskas eis į gerą. Daug dirbk su savim, gerai, kad supranti jog blogai elgies. Analizuok savo blogus poelgius, pamąstyk prieš krldama isterijas ar priekaištus)
Suprantu, zinau, bet kaip tai igyvendinti?! Is kur pasisemt jegu pasikeitimui, nes kaip ir sakiau, jau daugybe kartu sau grieztai sakiau, kad stop, viskas, busiu rami, nepriekaistausiu, neprisigalvosiu, taciau ateina toks metas, kai tiesiog negaliu sukontroliuot savo emociju ir minciu.
Dekui uz komentara. Veikla. Taip, zinau, kad reikia rasti kazka, kas mane uzimtu, atimtu laiko ir jegu, galbut tuomet bus lengviau. Butinai stengsiuos kuo greiciau ta padaryti. Tik noretusi, kad ta veikla teiktu ir malonuma, o ne darytum tai vien tik todel, kad pabegt nuo minciu, uzsimirst..
Galvok apie tai, kokia nori būti, o ne kokia nenori būti. Įsivaizduok savo tikslą, siekį ir eik ta linkme. Net nekalbu apie vaikiną, nes išties turėtum matyti daugiau tikslų ir prasmių savo gyvenime, nes vaikinu gyvenimas neapsiriboja. Daugiau pozityvumo ir gerų emocijų, daugiau meilės sau ir bus lengviau pačiai su savimi susigyventi, o tai svarbiausia. Kai būsi patenkinta savimi ir savo gyvenimu, tuomet apie pavydą pamirši
Dekui, stengiuosi. Bet matyt ne is visu jegu, jeigu iki siol nepavyksta saves pamilti…
Pradėk nuo mažų pergalių ir jos tau teiks džiaugsmo ir pasitikėjimo savimi. Kad pasiektum bent kokią pergalę, turi nusistatyti sau tikslus ir jų siekti. Patikėk, tau pavyks, tik nenuleisk rankų
O gal galetumet duoti koki pvz, kokia ta maza pergale galetu buti?
Pavyzdžiui, pradėk sportuoti bent namuose ir stebėk rezultatus. Studijuok, dirbk savo mėgstamą darbą, o jeigu tokio neturi, tai jo ieškok. Begalė tikslų galima sugalvoti, tik svarbiausia, kad tie tikslai būtų tavo ir norėtum jų siekti. Sėkmės
Aciu Jums meginsiu!
Pradek sportuoti, kad ir begioti, o dar geriau kokia ydomesne sporto saka pasirink, kad ir karate. Tau suteiks kazkokio savitumo ir pasitikejimo.
O DIEVE! Toks jausmas, kad papasakojot mano gyvenimo istoriją, nes atitinka visiškai viskas. Lygiai taip pat pavydžiu, nors pati suprantu, kad visiškai be pagrindo, lygiai taip pat keliu scenas. Dabar bandau save įteigti, kad viskas yra ir bus gerai. Kad myli ir mylės ir t.t. Tai yra, bandau su savimi tvarkytis, nes tik pati ir esu kalta dėl visų išsišokimų. Kaip sekasi? Nekaip, bet viskas po truputį..
Prisijunkite, kad galėtumėte atsakyti.
