Gal nelabai aiškiai parašiau.
Kai pradėjome draugauti visas dėmesys buvo man. Tada, po kurio laiko, jo mažėjo, mažėjo iki ribos, kai jaučiausi jam visiškai nebeįdomi, netraukianti ir t.t., jis sulindęs į savo tuos visus reikalus, o aš tokia šiaip sau aplink tryniausi, nes kartu gyvenome. Pradėjau reikalauti dėmesio, pykau, aiškinausi ir t.t. Galų gale išsikrausčiau. Po kurio laiko grįžau nusiraminusi. Jis per tą laiką taip pat apmąstė, kad esame svarbūs vienas kitam. Ir jis pradėjo skirti daugiau savo laiko man, daugiau dėmesio ir pan. Ko pasekoj nukentėjo jo pomėgiai ,darbas ir pan. Buvau laiminga kurį laiką. Bet, po kurio laiko, kai jis vis būdavo šalia, mačiau, kad jis pradeda depresuoti, liūdi ir pan. Santykiai kaip ir geri, bet jis pastoviai be jėgų ir pan., nes nebeturi to stimulo gyventi, pomėgių ir pan.
Dabar jei grįščiau į tas dienas, būčiau išsiprašiusi savaitgalių ir sėdėčiau laiminga. O dabar turiu jį visada šalia, bet nelaimingą.
Ką norėjau jums pasakyti, kad nebandykite jo visiškai nuo to “nuimti”, nes nebūsite laiminga, nes nebus laimingas jis. Pasikalbėkite dėl kažkokių akimirkų, kurių jums trūksta ir kad jeigu jų nebus, jūs būsite nelaiminga. Manau, jei meilė yra, jis tikrai sugebės laisvesnę minutę skirti jums, nes žinos, kad jums to reikia.
O jei ne, nemanau, kad verta būti su tokiu žmogum. Pamėginkit įsivaizduoti visą gyvenimą tokį. Košmaras gi..Aš tiek nervų išsigadinau, tiek sveikatos..tfu tfu, duotų man kas atgal tas dienas
