Man baisūs tokie žmonės, tikrai jus užjaučiu ir suprantu. Mano mama gyveno vaikų namuose nuo 8 metų, kaip ji pasakojo, kad prastovėdavo laiptinėje grįžusi iš mokyklos ar darželio kol mama ją įleis, kaip kiekvieną dieną tekdavo kęsti jos nemeilę, girtuoklystes ir t.t. Ir kai matau tą skausmą jos akyse ir begalinę meilę mums su broliu, man labai skaudu ir suprantu kokia ji yra nuostabi mama, kuri stengiasi duoti mums tik geriausia.
Jos mamos istorija tokia, kad ją dar nėščia paliko vyras, tas vyras, mano mamos nepripažino kaip dukros, nors ji buvo labai panaši. Ji (mamos mama) negalėdama pakęsti tos minties pradėjo gerti, nekęsti savo vaiko – neteisinu, nes tai nepateisinama ir žiauru. Po daug metų ji gailėjosi, kvietė mano mama pas save gyventi, bet ji taip ir neatleido jai.
Aš taip suprantu, kad jūs buvote nelauktas vaikas, todėl jie jūsų nemyli, tai ne priežastis, bet manau, kad reikia išeiti jums iš tų namų, kad ir į globos namus.
Linkiu jums sėkmės ir manau, kad kai kursite šeimą būsite nuostabi mama, tokia kaip ir mano
