O aš niekad nesistengiau mokytis, bet visiškai nesimokydama ir net nedarydama namų darbų mokykloje turėjau vidurkį apie 8,5. Koją kišo tikslieji mokslai, nes jų nesupratau ir net nelabai stengiausi, jei atvirai – žinojau, kad matematikės iš manęs nebus, juolabiau fizikės ar chemikės. Pasirinktus valstybinius išlaikiau virš 70 proc. nedėdama tam jokių pastangų.
Univere vėl panašiai, tik jau rašto darbus darydavau. Koliam, egzam medžiagą perskaitydavau max 1 kartą, o kai kada – tik važiuodama troleibusu į atsiskaitymus. Paskaitas lankiau tik tas, kurios man buvo įdomios (teisybės dėlei – daugiau studentavau nei studijavau), bet ir taip “besimokydama” sugebėjau išsilaikyt VF vietoje ir kelis semestrus gaut stipendiją. Ir moksliukės kai kurios siuto, matydamos kad jų taip sunkiai išstenėti rezultatai buvo tokie pat, kaip mano, tinginės.
Nežinau, niekad nesupratau to mokymosi dėl rezultato, dėl to kad pirmauti, lyderiauti – aš niekad nesiekiau tokios pozicijos, nes tam nebuvo poreikio – mane mėgo tokią, kokia esu, tiesiog buvau linksma, draugiška, noriai padėdavau kitiem, ginčydavaus su dėstytojais kartais net iki piktumų (oj, pasilinksmindavo tada grupiokai ) eidavau tūsintis sau ir nesijaučiau nei durna, nei netobulėjanti.
O autore, beje – medžiagos kalimas tobulėt tikrai nepadeda. Tobulėji tik tada, kai dėstomą dalyką supranti. Kas iš to, kad ištisai sėdi prie knygų ir steni tam geram pažymiui ir net draugų neturi?
Beje, proto ribos tarp fiziškai sveiko ir neįgalaus nėra. Galbūt tas vaikinukas tiesiog geriau supranta tai ką mokosi negu tu, bet tai nėra tiesiogiai susiję su jo negalia. Na, nėra jis toks protingas tik todėl, kad nevaikšto.
