Tikrai neverta likti kartu, jei tai sukelia tiek kančių… Jūs dar jauna, gyvenimas nesibaigia
Galiu pasidalinti kaip aš pergyvenau gan skaudų išsiskyrimą:
Draugavau su vaikinu dvejus metus ir vieną rytą jaučiu, kad jis kažkoks kitoks. Paklausus, kas nutiko, sulaukiau atsakymo “pavargau nuo santykių, darom pertrauką ir tada žiūrėsim, kas išeis”. Aišku iš mano pusės pasipylė ašaros ir kodėl? kaip? kas? ir pan. Na bet galiausiai taip ir buvo – mes “pertraukoje”. Taip prabėgo mėnesis ir jis galutinai mane paliko. Nežinojau kur dėtis. Nežinojau, ką daryti. Nenorėjau valgyti. Norėjau tik sėdėti užsidarius kambary ir verkti.
Aš manau, kad nėra blogai verkti, išlieti jausmus, tai gal netgi visai į naudą – pabūti su savimi, pagalvoti, kas įvyko, susidėlioti viską į vietas. TAČIAU TAI NEGALI UŽSITĘSTI. Kai supratau, kad ilgiau nebegalima, nes tuoj išverksiu visas akis, prasidėjo draugų metas.
Nebūtina turėti daugybės draugių. Man visiškai užteko vienos artimesnės draugės, su kuria susitikdavom, pašnekėdavom ir nuotaika pagerėdavo. Tikrai labai padėjo ir pora vakarų, kai susirinkdavom, išgerdavom ir varydavom patūsint. Dar dabar šypseną kelia atsiminimai, kai stovėdavom stotelėj ir tiesiog koliodavom vyrų giminę tada visiškai nerūpi, kas vyksta aplink, ką kiti apie tave galvoja. Tuo metu yra tik draugė ir nieko daugiau nereikia.
Tai taip pat puiki proga prisiminti ir pamirštus draugus, susitikti su jais mieste, pasivaikščioti, išgerti kavos ir pasėdėti. Galbūt su jais ir negalėsi visko tiesiai šviesiai išsakyti, tačiau bent nebūsi viena ir prasiblaškysi, suprasi, kad tu tikrai esi ne viena.
Na, o iš tiesų, tai viską gydo laikas. Svarbiausia “išgyventi” tas pirmąsias dienas, o paskui viskas lengvėja. Tereikia suprasti, kad pasaulis toliau sukasi, gyvenimas nesustojo ir (galbūt) po išsiskyrimo net pagerėjo . Susirask veiklos, bandyk kažką naujo, naudokis proga, kad dabar priklausai tik sau
Tikiuosi ne per ilgai ir kažką protingo čia parašiau
