Aš tai bandyčiau apeliuoti į mamos kaltės jausmą maždaug taip: “Ar tu, mama, supranti, kad savo elgesiu tu ir neleidi jam išmokti gyventi atsakingai ir kad TU PATI tik gilini jo problemas? Taip, jam reikia padėti, taip, tėvai yra tam, kad padėtų vaikams, bet ne tokios pagalbos, kokią tu siūlai, jam reikia. Jam reikia pagalbos susivokti, kad jis pats atsakingas už savo klaidas ir pats turi išmokti srėbti savo užvirtas košes. Nukirpk bambagyslę ir padėk jam išmokti gyventi savarankiškai – va kokia tavo pagalba jam reikalinga. Juk nebūsi visą jo gyvenimą šalia ir netvarkysi jo bėdų – o kai tavęs nebus, kas su juo bus? Bus prisidirbęs iki ausų ir taip ir neišmokęs spręsti savo problemų – ar tokio gyvenimo linki savo vaikui?” ir dar padramatizuočiau, kad prasigers, nusinarkašins, prasiloš, pradės nusikaltimus daryti, kad su skolom susitvarkytų ir būtinai dramatišku tonu pridėčiau tą esminį klausimą – ar tokio gyvenimo tu linki savo vaikui? Nebijočiau perspausti, nes racionalių argumentų mamos tokiose situacijose nelabai girdi, reikia užkabinti motiniškus instinktus.
