(anonimas) (archyvas)
Draugės sakė, kad neįsivaizduoja manęs liūdinčios ir pan. Aplinkiniams atrodau laiminga, bet aš kažkokia susikausčius. Užkalbina koks vyras/vaikinas, iškart raudonuoju, gūžiuosi, stengiuosi pabėgt kuo greičiau, nesileist į pokalbius.. Toks visuomet pasąmonėj užsifiksavęs dalykas, kad niekam tikusi esu.. Ypač kai būnu su draugėmis, kurių pasitikėjimas jau per kraštus liejasi ir labiau panašėja į savimeilę. Bet šalia tokių žmonių būdama jaučiuosi absoliutus 0.
