suprantat, jūs man dabar viską siūlot, kur eiti reikėtų kai blogai, kad gal kokį užsiėmimą susirasti… bet jūs nesuprantas, aš viską išbandžiau, tikrai nuoširdžiai viską, niekas nepadėjo, nes aš nepasitikiu žmonėmis, mane žmonės baugina, aš jų bijau ir nemėgstu, bandau visaip vengti…
aš jau tikrai praradusi viltį, kad pasveiksiu, kad vėl jausiuosi laiminga. atrodo, šypsausi, o viduje rėkiu, kad bent kas nors pastebėtų skausmą po ta šypsena. šiandien susirašinėjau su mama per telefoną, nes aš tiesiog nenoriu kalbėtis akis į akį, nes žinau, kad ji mane smerks, o aš verksiu (man nepatinka kai žmonės mato mane verkiančią), ir abi pyksimės, vėl viena ant kitos rėksime, ir problema tik dar labiau grims į pražūtį…
dėl minčių – išmokau gyventi su tais balsais savo galvoje, įstengiu juos numalšinti žiūrėdama serialus, arba besitvarkydama, arba muzikos besiklausydama. bet man jų neina numalšinti taip, kad jie tiesiog dingtų. tam laikui, kokioms 3-4 valandoms sugebu nusiraminti, bet po to vėl viskas iš pradžių.
nežinau, kaip man su visu tuo kapstytis, tvarkytis bei gyventi. gal man tikrai reikėtų izoliuotis nuo visų ir tiesiog būti vienai?
vakar visa naktį praverkiau galvodama, ar tikrai vertėtų nuvažiuoti į ligoninę, vėl, ir šį kartą būti ten tiek, kiek reikės. bet aš bijau, kad žmonės vėl ims kalbėti blogus dalykus apie mane, o aš grįžusi neįstengsiu pakelti tos naštos, ir vėl viskas bus blogai… ką jūs manote apie tai?
