kraupu..Aisku,as ne pschologe,bet jauciu,kad tavo vengimas tam ,tikru dalyku,saves zalojimas nuo 9 m yra ne seip sau,cia manyciau gali buti tevu auklejimas kaltas,turi sesiu broliu?

sorry visko teksto neskaiciau,nes ziuriu i ekrana jau su viena akimi… tik paskutine pastraipa,kad po mokyklos turi tureti kazkokios veiklos,iki vakaro nuvargti,gryzi pavalgysi ir noresi eit miegot 23h….delto ir shudas kad ir gryzus iskart krenti i lova..o jei eitum sportuot,kazka daryti,pavargtum ir issimiegotum.

oho, autore, labai liūdna skaityti jūsų žinutę. aš asmeniškai manau, kad jums labai reikia bendravimo, nes, žinot, ryšiai su žmonėmis prablaško nuo problemų/minčių/vienatvės. žmogaus mintys – vienintelis dalykas, nuo kurio jis negali pabėgti ir jeigu jos destruktyvios, su laiku gali labai smarkiai paveikti/traumuoti asmenybę.

kalbant apie miegą, tai, manau, kad jūs pasąmoningai stengiatės miegot kuo daugiau, kad galėtumėt atsipalaiduoti nuo gyvenimo, nes tai vienintelis būdas pabėgti nuo įtampos, nerimo ir minčių. tačiau miego būsenoj jūs vistiek jaučiatės įsitempus, todėl tas miegas ir yra nekokybiškas.

kadangi minėjot, kad įsitraukus į kažkokią veiklą (serialų žiūrėjimą, kompiuterinius žaidimus) jūsų savijauta pagerėja, tai patariu susirasti kokią nors jus kuo labiau užimsiančią veiklą (pageidautina, ne vienumoje, o sociume). galit intensyviau sportuot, galit lankyt kokį būrelį, kur renkasi jūsų nepažįstantys ir apie jūsų poelgius nežinantys žmonės. JOKIU BŪDU neleiskit sau atsiribot nuo žmonių! svarbiausia, kuo mažiau pasilikit viena su savom mintim, nes, patikėkit, asmeninės mintys – galingas ginklas, galintis palaužt net stipriausius žmones.

beje, o kaip santykiai šeimoje? nesijaučiat nsuprasta/atstumta/nepalaikoma? a, jau perskaičiau dėl santykių šeimoj.. liūdna, pati turiu panašios asmeninės patirties, paaugliui tikrai atsiliepia šeimos narių nepalaikymas.. kame problema? jūs nepasitikit savim, nes niekas iš arčiausiai esančių žmonių netiki jumis. nesislėpkit po kiautu, yra nemažai tokių žmonių, kurie po šypsena slepia panašius išgyvenimus šeimose, jūs ne viena. žinau, kad tokie žodžiai menkai tepadeda, tačiau mano mintis ta, kad nesislėpdama nuo žmonių jūs turėtumėt daugiau galimybių sutikt jus suprantamtį asmenį. jums reikia išsipasakojimo, patarimo, palaikymo. bet ne iš psichologo. o iš žmogaus, kuriam jūs rūpėtumėt, o ne būtumėt tiesiog darbo dalis, žmogaus, kuris bent dalinai suprastų jūsų išgyvenimus. patikėkit, žmogiškas bendravimas psichinei savijautai daro stebuklus.

Auklejimas ne tame slypi,o tame,kad gal tu susuformavus tam tikra pasaulieziura nuo vaikystes,todel susidurus su tam tikrais dalykais kurie priestarauja tavo isitikinimams tu begi nuo ju.Tau reikia psichoterapijos manyciau,reiktu pasikonsultuoti su tikrai ismananciais specialistais,o ne tiesiog poliklinikos psichologais kuriem jauciu dzin per 1 ausi ieina per kita iseina,o kas liecia vaistus,tai net nzn,jei sunkus atvejis taip galima skirti tam tikru neuroleptiku ir pns mazomis dozemis,kad atslugtu emocijos ir tada imtis psichoterapijos,kapstytis po tavo vaikyste,ieskot priezasciu,nes jos tikrai mano galva kilusios is vaikystes..

Kadangi vėlu ir neturiu jėgų parašyti išplėsto atsakymo, kol kas pasakysiu tik tiek:

Aš buvau tavo situacijoje, praėjau siaubą, bet dabar esu ganėtinai laimingas žmogus, išsikapanojau, o visa ši patirtis mane tik praturtino, davė kyrybiškumo, gilumo, brandumo, vertybių… Viską primena tik likę randai ir prisiminimai. Taip, kad mielas žmogau, viskas bus gerai, turi tai praeiti, o paskui savimi didžiuosiesi, patikėk mano žodžiais

Laikykis

sakoma, kai būna labai blogai, susirask ką nors, kam dar blogiau, ir padėk jam. nebūtinai žmogui, gal kokia šunų prieglauda yra, dar kas nors… Koncentruojatės į savo pojūčius, juos analizuojate su psichologe ir grimztate vis giliau.. Gali būti, kad meilės pritrūko (kita vertus, ar įsivaizduojate, ką reiškia auginti dvynius, turint vyrą alkoholiką..), gal tai psichinis sutrikimas, bet kokiu atveju turite atsigręžti į pasaulį. Gal įmanoma kur nors bent jogą lankyti, manau, ji padėtų bent kiek. Tikrai labai gaila, kad esate ten, kur esate, privalote kapstytis

Liudna visa tai skaityti. Padeti noretusi, bet nezinau kaip. Manau, jums reiketu geros drauges ir patinkancio uzsiemimo, bei testi gydyma…

Uzjauskite mama ir tuos, kurie jus myli isbriskit is viso to! Viskas yra imanoma, kai labai to nori.

Iš tiesų liūdna skaityti jūsų istoriją. Esate tokia jauna mergina, o iš kalbėjimo stiliaus galiu pasakyti, kad dar ir mandagi, išsilavinusi, gražiai išauklėta. Visiškai jūsų nepažįstų, bet jau matau šitus geruosius bruožus, o ir pačiai patarčiau pasistengti surasti ne tik blogąsias, bet ir gerąsias savo puses, galbūt sudaryti sąrašą? Tada išmoksite po truputi pamilti save iš naujo (taip, su visais trūkumais bei privalumais), svarbiausia suprasti, jog nei vienas nėra tobulas, visi klysta, bet tam, kad galėtumėte išsikapstyti ir pradėti iš naujo, nebūkite tokia griežta sau, atleiskite sau už klaidas, nes kol gyvename niekada nėra vėlu, niekada… Žmonės suklumpa, vėl atsikelia ir bando dar ir dar kartą, toks yra tikrasis kelias į sėkmę. Nereikia to gėdytis!

Žinot, gyvenimas keistas, taip jau lemta, kad skirtingiems žmonėms skirti įvairūs išbandymai. Aš mačiau daug jų: vieni žmonės gimsta sunkiai sirgdami, negalėdami pakilti nuo lovos, patys pavalgyti, išeiti į lauką, pamatyti saulės spindulių, išgirsti muzikos garsų, mamos balso, kiti serga sielos ligomis. Visa tai labai skaudu, nes kai kurie iš tokių žmonių negali nieko pakeisti, jiems nėra kelio atgal, bet jūsų situacija kitokia, jus turit pasirinkimą, puikiai suprantat, kad tai, kas vyksta jus skaudina ir norite sau padėti, o tai yra sveikintina. Jeigu yra galimybė, siūlau tapti savanore, gal galėtumėte padėti vienišiems seneliams, neįgaliesiems, apleistiems vaikams? Įgautumėte daugiau patirties, pamatytumėte iš arčiau, kad gyvenimas ne jums vienai skyrė sunkius išbandymus, gal net rastumėte bendraminčių ar draugų. Jokiu būdu neizoliuokite savęs.

Jeigu vargina mintys, tuomet, kaip ir kitos narės, patarsiu užsiimti fizine veikla. Kai nesinori eiti į sporto klubą, gal galite padaryti generalinę pertvarką namuose? Ar padėti mamai su dvynukais? Svarbiausia labiau nuvargti fiziškai, o ne emociškai, tada miegas bus kokybiškesnis, pailsėsite, viskas eis tik teigiama linkme.

Kalbant apie gydymą, manau negalima jo nutraukti staiga, vis dėlto siūlau atvirai pakalbėti su mama, juk sakėt, kad ji ne kartą jus suprato ir palaikė, tai rodo kokia didžiulė jūsų mamos meilė, nenuvertinkit jos, ji niekada nesibaigs, net jeigu kartais atrodo, jog ji nuvargusi. Suprantu nenorą užkrauti dar daugiau rūpesčių, bet, jei sunku susitvarkyti vienai, o ir pati mama kažką nujaučia, siūlyčiau nelaukti ilgiau, nes ji tik apsidžiaugs, kad ja pasitikit, galit būti atviros viena kitai, kartu esat tvirtas kumštis, juk gijimas prasideda nuo mokėjimo atsiverti ir priimti problemas.

Tik nepasiduokit, viskas bus gerai, nes po sunkiausių ir tamsiausių momentų, ateina gražiausios akimirkos. O gražiausi gyvenimo metai yra tie, kurių dar nenugyvenome, tie, kurie ateityje! Laikykitės!!

O gal md rastum draugiu,bent internetiniu,galetumet susirasyt,susiskambinti,tikrai md yra nemazai uzjaucianciu ir draugisku merginu,ka manai?

Svarbiausia jusu sveikata, o ne kas ka pasakys. Zmones kalbejo ir kalbes, jei ne apie viena trukuma, tai suras kita.

na, dabar atsirado daugiau spalvų jūsų portrete..

vienas dalykas – nieko nedarant nieks ir nepasidaro.

rėkiate ant mamos, o ji ant jūsų. Už ką ji jus smerkia?

balsai galvoje?

dėl to, ką žmonės pagalvos, kalbės, bla bla. atsakykite sau – ar nuo to, ką jie daro arba ne, jūsų esmė keičiasi? Esate kokia esate, jokios kalbos ar nuomonės to nepakeis. Tik svarbu tai įsisąmoninti.

Balsai galvoje tai jau diagnozė, būtina gydytis.

ir kokios konkrečiai pagalbos čia tikitės?

Mes išgirdom jūsų pagalbos šauksmą, bet ką galime padaryti? Juk niekas netinka, ką siūlome.

rimtai. esate bandžiusi kam nors padėti?