Sveikos ir sveiki visi, forumo moderatoriai, prašau, neiškelkit šios temos iš N-18, nenoriu rašyti ne anonimiškai.

Taigi, pradėsiu nuo pradžių, esu jauna, man 16, bet pas mane toks didelis nepasitenkinimas gyvenimu, kad nebegaliu daugiau kentėti. Viskas prasidėjo praeitais metais, kai pradėjau eiti į 9-tą klasę gimnazijoje. Prasidėjo nenumaldomas liūdesys, prisikaustymas prie namų, nenorėjimas nieko daryti ar eiti kur nors. Rugsėjį ištempiau, spalio mėnesį pradėjau daryti, kartoti senas klaidas, pradėjau save žaloti, nebaisiai, bet vis vien žalojau. Spratau, kad tai nebegali testis, pradėjau lankytis pas psichologą, atrodė, kad jis man padeda, bet atvirkščiai, pasipasakodama, dar labiau grimzdinau save į pražūtį, pradėjau dar labiau save žaloti, ir tai tik blogėjo. Kalsėje visad buvau nevykėlė, bet praeitais metais bent su kuo nors bendravau. Atėjo lapkričio mėnuo, vis dar stengiausi laikytis ant kojų, mokytis, kažko siekti. Bet liūdesys, emocinis išvargimas taip baisiai kamavo, kad negalėjau nieko daryti, tik miegoti, nes ištisai buvau pavargus. Vis dar lankiausi pas psichologę, ji patarė išsirašyti medikamentų. Aš to norėjau, nes maniau, kad tai gal būt padės. Bet aš klydau, man gavosi priklausomybė nuo vaistų, ir protelis iš vis ,,susisuko”. Atėjo lemiamoji diena, kai pakeičiau psichologą. Iš pradžių bijojau atsiverti, bet paskui, pajaučiau, kad daugiau nebegaliu visko savyje laikyti. Atsivėriau iš pradžių šeimos daktarei, ji suprato kad man tikrai blogai, ir reikia ligoninės pagalbos. Nuvedė pas psichologę, jos pasitarę nusprendė, kad tikrai reikia ligoninės pagalbos. Išvažiavau į ligoninę. Kaune, psichiatrijos skyrių. Aš visada slėpiausi po kauke, (ne)mėgdavau bendrauti, nuolat šypsojausi, nors nosį griaužė, kaip norėjau išleisti ašaras bėgti skruostais. Atrodė, kad man viskas gerai, kad sveikstu. Pasidarė nuobodu gulėti ligoninėj, išprašiau mamos išleisti mane iš ten (nors būčiau ten buvusi dar mėnesį, ir turėjau būti). Mama sutiko, nors ir nenorom. Parvažiavom namo, supratau, kad man vėl reikia to, ką dariau pries tai. Savęs žalojimo. Būdama ligoninėj supratau, kad ji man daugiau pakenkė nei padėjo. Aš ten mačiau visko, visokių psichologinių ligų sergančių žmonių, ir man tai pakenkė, mano pačios sveikatai. Grįžusi namo pradėjau badauti, nes nekenčiu savo kūno, bandžiau Tapti bulimike (savavališkai, ir žinojau kuo tai gresia, t.t.), pradėjau žalotis daug baisiau nei įprastai, nes dažniausiai žalojausi tik rankas, bet grįžusi… pradėjau žaloti visą kūną, rankas, kojas, pilvą. Visur, kur pasiekdavau ar kur būdavo įmanoma paslėpti.

Taip tęsėsi 2 savaites, kol mama nepamatė mano Tumblr. Ji mane, keista, bet suprato, aš tai nustojau daryti kuriam laikui. Atėjo naujieji metai, man vėl susisuko protelis, ir pasiėmusi britvutę, vėl žalojau save, pasaka be galo…. Turėjau namų mokymą, tad į mokyklą nėjau, o po naujųjų metų daugiau nebesižalojau. Vasario mėnesį vėl palūžau. Bet tik kelis kartus. Nusprendžiau visas neigiamas emocijas nukreipti į žaidimus. Pradėjau žaisti kompiuterinius žaidimus. Tai tęsėsi apie du mėnesius. Nusibodo, nes pradėjo kompas strreikuoti. Atėjo vasara, ir žinojau, kad mano namų mokymui galas. Stengiausi nepalūžti iš visų jėgų, tad sumąsčiau pradėti žiūrėti serialus. Visą vasarą praleidau prie komouuterio, žiūrėdama serialus, visokius, fantastinius, dramas, ir t.t…. Kokius tik rasdavau, tokius ir žiūrėdavau. Vasara ėjo link pabaigos, ir mano širdyje vėl darėsi niūriau, tamsiau… Pradėjo vėl tūnoti tamsus debesis virš galvos. supratau kad tai testis daugiau nebegali. Vis dar vartojau vaistus, net nebuvau nustojusi, todėl mane emocijos žymiai labiau veikė. Atėjo rugsėjo mėnesis. Supratau, kad nieko gero šiais metais nebus, ir aš buvau teisi. Pirmom dvi savaitėm viskas buvo gerai. Po to vėl pradėjau vengti visko, mokyklos, šeimos, psichologės (pradėau lankytis pas ją tik nuo rugsėjo, vasarą abi atostogavom), pradėjau vengti veiklos, vėl pablogėjo santykiai su šeima (per vasarą jie buvo tiesiog puikūs), pradėjau bėgti iš pamokų, taip vis pateisindama, kad man tai galva svaigsta, tai temperature, tai ,,sergu”. Spalio mėnesį, viskas pasidarė taip pat, kaip ir praeitais metais. Vėl pradėjau žaloti save, bet tik kojas, nes jeigu mama pamatytų, mane vėl uždarytų į ligoninę, o mes nesame labia pasiturinti šeima, tad man ten tektų būti vienai, be maisto, ir su kelis kartus į mėnesį atvažiuojančia šeima… Pradėjau verkti, bet tai kad verkti, o tiesiogine to žodžio prasme staugti verkiant. Kai nieko nėra namie, užsileidžiu muziką, ir būna iš niekur nieko ašaros pradeda riedėti skruostais, jaučiu, kaip noras staugti kyla, ir nenulaikiusi pradėdu rėkti, verkti, bei viską daužyt. Bet susivaldau, nes žinau, kad to niekaip negalėsiu paaiškinti šeimai. Mokykloj negaliu būti, nes jaučiu, kaip už manes sėdintys žmonės, arba pries mane mane apkalbinėja, smeria už mano padarytus poelgius. Jaučiu, kad nuo manes visi nusisuka, net gi mama. Jaučiu, kad manes niekas nesupranta, niekas nemyli.

Buvau vėl pas psichiatrę, išrašė Truxal vaistų. Pasiskaičiau, kad jie nuo psichozės. Pradėjau skaityti kas ta psichozė, ir man visi simptomai atitiko… Supratau, kad visą laiką gydžiau ne psichozę, o depresiją. Manau, kad aš taip tikėjausi kad man depresija, kad ją kišau ir kitiems… O dabar, šiomis dienomis, mano sveikata ne psichologiškai, bet fiziškai pablogėjusi… Ar gali būti, kad galėjau perimti mamos ligą emociškai? Mano mamai operuota skydliaukė, visai neseniai, ir aš dėl jos taip pergyvenu, kad man atrodo perėmiau iš jos ligą, nes jai atrodo viskas gerai, ji tiesiog švyti, o man, atvirkščiai, man viskas darosi taip, kaip darėsi jai…

Tad, prašau, gal galite man padėti? Man nusibodo gyventi, kvepuoti, ir net gi nebejaučiu nieko, dėl ko turėčiau likti šiam gyvenime. kaip man su tuo tvarkytis, kai kiekvieną kartą, bandydama perdozuoti vaistų – aš vistiek atsikeliu, lyg būčiau nemirtinga? Draugų neturiu, šeimoj problemos didelės, mano pačios savigarba, mintys bei protas žudo mane. Jaučiuosi ne savam kūne, patarkite prašau.

P.S. Nereikia tokių patarimų kaip ,,reikia save įtikinti kad tu gali tai įveikti” ir pnš., visą laiką sau tą kartoju, bet kuo daugiau tai kartoju, tuo labiau grimztu. Jaučiu, kad išsigelbėjimo man nėra. Ar vertėtų pasipasakoti psichologei, vėl gultis į ligoninę, ir ten atgulėti tiek laiko, kiek tik reikės? Ką daryti? Prašau, padėkit. Neturiu, daugiau pas ką prašyti pagalbos…

P.S. mano įsitikinimu ar gal iš tiesų, man ,,depresija” , ar kas tai bebūtų yra nuo 9-erių, nes tada pradėjau save žaloti, visko vengti, ir pnš.

Vaistus geriu tik vakarais.

Dar viena problema – negaliu išsimiegoti normaliai. Galėčiau miegoti kiaurą parą, bet neišsimiegoti. Dieną jaučiuosi kaip zombis, naktį – kaip vampyras, negalintis užmigti ir norintis veiksmo. Kaip tai sutvarkyti? Miego neina sureguliuoti, nes grįžus po mokyklos, einu miegoti, o po to atsikeliu apie 8…